Grafika | Bakalauro studijos | Vilnius

Aš, Emilė Krutulytė, kūriau Noros Krug iliustracijų parodą „Apie tironiją“

Negaliu visos garbės prisiimti tik sau, daug daug pagalbos sulaukiau iš VDA Grafikos katedros dėstytojos Agnės Dautartaitės-Krutulės ir Tapybos 3-kurso studento Manto Janausko. Kur mano kūrybinės ir fizinės jėgos išsekdavo jie šokdavo mane gelbėti. 

Pirmoji paroda „Apie tironija“ vyko Litexpo, 2023 metų Vilniaus knygų mugėje, vaikų salėje. O antroji paroda atsidariusi birželio 6 dieną Valstybės pažinimo centre, vyksta vis dar. 

Visas kūrybinis procesas prasidėjo dar prieš Kalėdas, buvo labai netikėta gauti tokį pasiūlymą ir, jaučiau, kad dar reikia užsitarnauti užsakovų pasitikėjimą. Prigalvojom visokių idėjų, nuo man atrodžiusių kreizovų, kaip parsitempti jūrinį konteinerį į Litexpo arba sukonstruoti šiokį tokį sušaudytą bunkerį, iš juodų sienelių, iki to, ką ir pavyko realizuoti knygų mugėje. 

Nuo pat pradžių ekspozicinės erdvės įtaigą buvo aiški, tamsu, nyku, gal šiek tiek sunkesnė atmosfera, susisiejanti su tema. Tironija nėra lengva tematika, ją pateikti suaugusiems, kiek lengviau, nei vaikams. Sakyčiau, daugiausia diskusijų kilo su užsakovais, kaip sukurti parodą tinkančią temai, bet nenugąsdinti mažųjų lankytojų, kadangi erdvė buvo vaikų salėje. Po daug susitikimų ir apmąstymų, Litexpo sienos tapo išklijuotos nuo viršaus iki apačios tamsiai pilkais lipdukais, ant kurių buvo N. Krug iliustracijų grėsmingi, bet tuo pačiu ir juokingi, personažai, iš tolo šviečiantis gelsvas pavadinimas, rėmeliai pilni senųjų laikų relikvijų ir intriguojančių objekčiukų, visa tai buvo sąmoningi sprendimai, skirti sukurti kviečiančią, jaukią aplinką, prišaukti jaunesnius žiūrovus. 

Dirbom prie instaliavimo tris ištisas dienas ir aš neturėdama dar daug patirties šioje sferoje, galvojau jog čia bus lengviausia dalis, gi viskas jau suplanuota, nupirkta, paruošta, reikia tik sudėti į savo vietas. Bet abu kartus, kai rengėm šią parodą, ant galo vis pakišdavo koją zapadlo dėsnis. Buvo brokuotų lipdukų, nelimpančių lipdukų, rėmų kurie negražiai kabojo, instaliacija griuvo, šviesos nešvietė. Netikėtose vietose iškildavo problemų ir vienintelis būdas joms pasiruošti, suvokti, jog taip su parodom būna visada ir nieko nepakeisi. 

Sprendimas, kuris pasiteisino iš karto, tik atidarius Knygų mugės duris, buvo sukurtas lipdukų kelias nuo durų iki parodos, per pirmas 15 minučių mes jau matėme „takeliu“ atbėgančią pradinukų grupelę ir apspintančią mūsų didįjį pasididžiavimą, „juodająją dėžę“, instaliaciją kuri sukėlė tiek pat džiaugsmo, kiek ir streso.

Jaučiu, vienas maloniausių momentų buvo: kai jau baiginėjom instaliavimą ir atnešėm trim kalbom knygas pavartyt praeiviams, pasirodo jog vokiškas knygos leidimas yra su absoliučiai juodu viršeliu. Tada pajutom, jog visas tas kovojimas už tamsią erdvę ir sienų begalinis klijavimas lipdukais, buvo ne veltui ir jog ne tik mum kilo tokia idėja. 

O kitas momentas! Kai parodą aplankė Nora Krug ir užsiminė, jog pati mėgsta eiti į sendaiktynus ir čiupinėti, kolekcionuoti visokius smulkius gražius daiktus, tai tada mūsų rėmeliai su sendaikčiukais nušvito lyg nauja šviesa, buvo labai malonu, jog pati autorė buvo patenkinta ir mes netyčiomis sugebėjome įžvelgti giluminį ryšį su ja. 

Kai antrą kartą rengėm parodą, didžioji dalis medžiagos buvo jau paruošta, bet pati erdvė labai skyrėsi nuo pirmutinės, labiau intymesnė, uždaresnė, sienų ploto buvo dvigubai daugiau. Didelė dalis laiko buvo skirta planavimui, kaip įgyvendinti tą pačią parodą, jog ji žiūrėtųsi ir naujoje aplinkoje. Vėl kilo nenumatytų problemų, kažkas sugedo, neužteko dažų sienoms, bet atidarymo metu viskas buvo paruošta ir turėjo savo vietą, nuaidėjo tik mūsų gilus atsidūsimas. 

Teko dirbti ir su įstaigos dizainere, tai buvo geria pamoka. Kiekvienas dizaineris turi savo sistemą, savo būdą ir reikia ne tik perprasti vienas kito techninius niuansus, bet taip pat ir suprasti vienas kito viziją, rasti kažkokį tinkamą komunikacijos būdą. 

Abu kartus mūsų instaliacija, jaučiu, sulaukė daugiausia dėmesio. Ji gimė kai prieš Kalėdas aš galvojau apie visas instaliacijas, kurių nepavyko įgyvendinti žiemos peržiūrom, ir tada susivokiau jog dabar turiu kitą projektą, kuriame panašūs vizualai ir objektai gali atgimti. Sukūrėme keturių sienų juodą dėžę su skylutėmis, kviečiančią pažvelgti vidun. Pritaikėme net ir vaikams. Didžiausias jos efektas būna, kai aplink daug žmonių ir jie stebi vienas kito akis ant diktatorių ir tironų kūnų, iliustruotų Krug. Trumpam pasijauti nejaukiai ir nesaugiai, kai susitinka žvilgsniai su kitoje pusėje instaliacijos stovinčiu žmogumi, jautiesi matomas ir įdėmiai stebimas. Vaikai lakstė aplinkui ieškodami daugiau skylučių, norėdami visas sieneles pamatyti, o tėveliai net kartais nusipurtydavo žvilgterėję vidun.

Kaip menininkui, viena svarbiausių pamokų buvo, jog reikia išmokti racionaliai ir aiškiai pagrįsti sprendimus, kurie kartais ateina iš pajautos. Nes kartais yra jausmas jog idėja ar sprendimas yra teisingas, jog jis žiūrisi, jog ten jam vieta. Tačiau ne visada, tą meninį pojūtį paaiškinti užsakovui yra lengva.

Lankstėm, bėgiojom, nešiojom, gręžiojom, bet galiausiai bekapsint paskutinėm minutėm iki atidarymų, stovėjom su šypsena ir gerėjomes. Nepaisant visų nenusisekimų ar kliūčių, buvo labai malonu įgyvendinti šiuos projektus turinčius tokius stiprius istorinį ir politinį kontekstus, prisidėti prie Timothy Snyderio ir Noros Krug idėjos. 

Emilė Krutulytė, Grafikos katedros studentė.

Daugiau apie parodą