Grafika | Bakalauro studijos | Vilnius

Labas. Aš Andrius Bursovas. Dar kartais Leonu vadinuos. Gimiau praktiškai Vilniui, bet teoriškai Sniečkui 1998 liepos 12 d. 12val. 12 min., nes neveikė gimdykla. 

Šiaip mane užknisa menas, nes egzistuoja tik kūryba. Mes visi kuriame, o mane sukūrė mano mama ir tėvas. Įsivaizduojat? Aš tai ne... Kai buvau mažas mane tėvai vesdavo į įvairiausius būrelius (dailės būrely buvau tik 2 mėnesius, nes su manimi buvo vien mergaitės), lankiau karatė, krepšini, irklavimą, gitarą, atletiką... neįdomu... Kūryba sudomino kai iš Kelpšos gimnazijos pargrįžo Festis Gesperis a.k.a. Avangardinio apšvietimo jūsų namams ekspertas. Vėliau atradau meno rezidenciją Točką(Ačiū Aleksai). Dar norėčiau padėkoti visiems draugams kurie buvo bei tiems kurių nebėra, tėvams, buvusiai merginai(sensei) mokytojams, Dailės Akademijai bei Kreatoriumui. 

Šiek tiek apie kūrybą... Intensyviai pradėjau kurti dar prieš karantiną kopijuodamas Pikaso darbus, vėliau kai žuvo tėvas rusy tapiau su peiliu ir plūdžių dažais (taip atsirado mano pirmas tapybos darbas). Tapau, kuriu grafiką, fotkinu, filmuoju, performinu, instaliuoju ir biesas žino ką darau(kai netingiu ir nedepresuoju). Te gyvuoja džiazas, tegyvuoja grožis. Dievop bebopą! Su Dievu arba be jo. Nesvarbu. Svarbiausia dvasia. 

Tėti, ši paroda tau ir visiems kas tave pažinojo, bei visiems kitiems... 

"Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse... " A.M.

/// 

Aš gyvenu beprasmiškam pasauly 
Kur meilė virto pinigais

Kur godūs ir pilni apgaulės 
Pavirto žmonės vabalais

Kur artimas krauju pasrūva 
Nes jis silpniausias iš savų

Kur turtą renkas, kas didesnę krūvą 
Iš tėvo brolio iš draugų... -Sergejus Bursovas

///

Dar keletas minčių/blevyzgų.

Žmones keičiasi, miestas keičiasi. Pastoliai plytos stogai lupami. Gentrifikacijos sužaloti mes visi. Gana dievinti sovietinį režimą. Sužaloti kapai. Sužaloti miestai. Sentikiai turi tradiciją po savųjų vėlinių netvarkyti kapų, negrėbti lapu ir nenešti šiukšlių... viskas turi būti natūralu. Gyviesiems gyvenimas ir ramybė, o mirusiems ramybė ir amžinasis gyvenimas... ir taip per daug sunkumu tempiame kaip arkliai, tai kam trypti šventorių? Takeliai kaip ir nutiesti į mirtį, o gyviesiems lieka pabaigti mirusiųjų darbus bei siekti savųjų takų. Tad ši paroda “...apie dabartį kurios nėra apie praeiti kurios jau nebėra, apie ateitį kurios dar nėra.” - F.G. 

Mano kaip “dailininko”/”menininko” tikslas yra sukurti sujaudinimą, pasimėgaujimą ar pasišlykštėjimą ar bent leisti kurėjui interpretuoti ir savaip suprasti kūrinį. Mano manymu kurdamas menininkas nusirengia prieš publiką, kadangi visą tai daro iš gilumos ir rūpesčio viena ar kita problema, nesvarbu ar tas ar anoks darbas yra sentimentalus jam ar ne. Tai ir šiuo atvėju taip įvyko... Bandau pavaizduoti daug patyrusio bei sužaloto žmogaus ir jo sąntykio su artimu žmogumi gedėjimą/liūdesį/pyktį netekus jo per anksti. Bandydamas išjausti save, tuo pačiu bandau suprasti ir daugumą žmonių kurie dažniausia nešneka apie savo bėdas ir negandas ir užsidaro sąvyje visą tvyrančią naštą bei negandas. Galbūt dažnai manome jog liksime nesuprasti ar neišklausyti... Tai pat ekspozicijoje galima įžvelgti alkoholizmo problemos, psichinės sveikatos problemų, bei kitas žinutes kurios palietė mane bei, tikriausiai, daugelį kitų. Visa tai, gal kiek per daug ikoniškai vaizduoju lipdamas ir tempdamas sunkią sovietinę plytą ant kupros, kurdanas Sizifo žinutę ar deklamuodamas tėvo sukurtą Kafkišką egzistencinį eilėraštį. 

Man labai buvo artimas Bas Jan Ader pasisakymas apie kūrybą – „... and when asked, for example, to explain the significance behind the frequent inclusion of ‘falls’ in his work, he simply replied ‘because gravity overpowers me’.“ Taigi, mane nurungia gravitacija dėl to ir krentu. Tuo tarpu, kodėl aš maketavau knygą, bei įpavidalinau ją plytose, bei tuo pačiu nufilmavau video? Dėl to, kad mane veikė intuityvios mintys bei pasąmonė su šlakeliu sveiko proto. O visgi, gal būtų visai „konceptualu“, vis dėl to ir nenutiesti to tako – palikti jį vaizduotės žaismui. 

Kūryba kaip gyvenimo žaismas. Viena dieną būni pilnas gyvybės. Kita dieną sustabarėjęs kaip pilkas betono gabalas. Sėdi ir tave visi mindo tarsi gulinčią plytą tarp chruščiovkių. Galų gale, norisi žiūrovui palikti jam jo paties interpretaciją. Ar jis interpretuoja šį kūrinį kaip kančią, ar sasają su sovietiniu palikimu, ar su visiška tuštybe, o gal tai tiesiog ironiškas pasityčiojimas iš savo pačio parodos per šypsnį.

Nuotraukos Tamara Artajava Pathak