Marijos Marcelionytės-Paliukės kelionė į „Pictoplasma“ fetivalį 2014, Berlynas, 2014 04 30 – 2014 05 05
Šiuolaikinių personažų dizainas ir menas/kūrimas
Pirmą kartą apie tokį reiškinį kaip Pictoplasma sužinojau naršydama internete apie 2005-uosius metus. Dabar paaiškėjo, kad tai buvo šio reiškinio pati pradžia. Tuomet dirbau leidykloje ir sau pažadėjau, kad kada nors tikrai nuvyksiu į Pictoplasmą gyvai. Prireikė dešimtmečio, bet pavyko!
Šiek tiek konteksto
Festivalio organizatoriai teigia, kad prieš dešimt metų atverdami Pictoplasmos duris neturėjo nė menkiausio supratimo, ko tikėtis. Niekada nebuvo patys nei dalyvavę, nei organizavę kažko panašaus, bet juos vedė didžiulis noras susitikti su menininkais, kurie slepiasi už jų kuriamų ir labiausiai įkvepiančių personažų. Kartu su 500 šimtais dalyvių festivalio organizatoriai Peter ir Lars (foto) buvo apdovanoti stulbinančiais menininkų prisistatymasi ir konferencija, kuri tą kartą labiausiai buvo panaši į kūrybinių mainų meilės fiestą.
Rengdami kiekvieną naują konferenciją, kaip teigia organizatoriai Peter ir Lars, jie sunkiai dirba, kad išsaugotų šią pirmapradę magiją, ir visada, kviesdami naujus menininkus prisistatyti, pasikliauja tik nuojauta. Per dešimtmetį labai kito personažų kūrimo būdai/sritys, tad iliustracija, animacija, judesio grafika, žaislai ir kostiumų dizainas, taikomieji ir vaizduojamieji menai nėra tai, kuo jie buvo anksčiau. Vienas pagrindinių personažo parametrų – skaitmeninė sritis ir internetas iš esmės lėmė radikalias kūrybos transformacijas ir įgavo pagreitį – realiu laiku vaizdų perdavimas/transliavimas labai palengvino grafiškai kuriamų vaizdų atsiradimą. Tačiau, nepaisant fotorealistinio teroro mūsų post – skaitmeniniame amžiuje, personažai vystosi, kinta, atsiranda ir plinta tiek naujose, tiek ir senose medijose, teigia organizatoriai.
Šiais metais dešimtmečio proga festivalio organizatorių idėja buvo surinkti/suvienyti visus menininkus, kurie kažkada yra pristatę savo kūrybą Pictoplasma konferencijose ir pakvietė juos pristatyti savo personažus protėvių galerijoje. Parodai buvo pasiūlyta archainė klasikinio portreto tema, kuri šiame kontekste pasirodė kaip pats taikliausias pasirinkimas, siekiantis atspindėti praeitį (10 metų) ir tuo pačiu išsaugoti personažo kūrimo esmę ir dvasią ateičiai.
Tuo pačiu metu nuo ryto iki vakaro tris dienas vyko menininkų paskaitos, animacinių filmų prezentacijos, kūrybinės dirbtuvės. Buvo atidaryta 15 personalinių parodų tų menininkų, kurie šiais metais pristatinėjo savo kūrybą konferencijoje. Parodos vekė savaitę nedidelėse galerijose, išsibarsčiusiose po aplinkinius rajonus netoli kino teatro Babilon (konferencijos vieta) ir Platoon galerijos (kūrybinių dirbtuvių vieta). Visi festivalio dalyviai, kurių buvo ne daugiau ir ne mažiau nei kėdžių kino salėje t.y. apie 500, gavo išsamius žemėlapius su nuorodomis ir trumpais aprašymais, ką, kur ir kada rasti, konferencijos dienotvarkę, prezentacijų minutes, nes valandos čia netiko, kadangi viskas vyko labai tiksliai pagal planą. Aukojant pietų pertrauką buvo galima apeiti po keletą galerijų, kad grįžus į paskaitas, turėtum aiškesnį vaizdą apie dabar kalbėsiančius kūrėjus bei jų darbo metodus. Toks planas tkrai pasiteisino, nes video projekcijos, kad ir kaip kokybiškai pateiktos, toli gražu neatspindi kūrinio esmės.
Ką dar labai norėčiau paminėti? Mano manymu, Lietuvoje nėra personažo kultūros. Sunku pasakyti, kiek ji vertinga pati savaime, bet kaip reiškinys tikrai įdomus. Gal labiausiai personažas šia prasme pas mus yra Vytis; šį ženklą galima rasti ir taikomojo, ir vaizduojamojo meno kūriniuose. Kol nepatekau į šią konferenciją, galvojau, kad tai iš esmės tik su iliustracija susijusi veikla. Ką reiškia kontekstas! Lietuvoje personažai atsiranda daugiausia kaip knygų grafikos/iliustracijos, animacijos veikėjai, jie puošia, aiškina, papildo, kuria tekstą, bet iš esmės negyvena savarankiško gyvenimo. Čia gi visiškai atvirkščiai. Visų pirma atsiranda personažas, ir jei jis sėkmingas, transformuojasi, persikelia, užima kitas sritis ir tampa iliustracija, animacija, filmu, kompiuteriniu žaidimu, reklama-dizainu, objektu, skulptūra, tapyba, grafika, tekstile, instaliacija, konceptualiu kūriniu parodoje ir t.t. Personažas tampa neatskiriamu kūrėjo brandu, pačiu kūrėju, pagal kurį jis ir tampa atpažįstamas.
Visos konferencijos vyksta panašiai, tad neišsiplėsiu. Keista, kad menininkų aplinkoje veikė sistema ir, kad kiekvienas pranešimas turėjo labai aiškią struktūrą: trumpas savęs pristatymas, pirmi suvokimai, kad nori būti kūrėju, kultūrinė, kartais ir politinė aplinka, įkvėpimo šaltiniai, kūrybiniai ieškojimai, dabartinė situacija ir ateities vizijos. Pranešimus lydėjo išsami vaizdinė medžiaga, neapsieita ir be humoro. Smagu buvo stebėti autorius, kurie šioje bendruomenėje jaučiasi tarsi šeimoje, todėl kalba atvirai, laisvai dalijasi atradimais, kreipiasi vardais į salėje sėdinčius kolegas, laukdami pritarimo ar priminimo, jei ką pamiršo paminėti. Labai dažnai tie kolegos būna draugai, projektų bendraautoriai, kurie gyvai pirmą kartą susitinka būtent šioje konferencijoje, o visas bendravimas ir darbai vyksta internetinėje erdvėje. Konferencijoje pranešimus skaitė menininkai iš Prancūzijos, Kolumbijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos, Argentinos, Kinijos, JAV, Belgijos, Vokietijos, Austrijos.
Ir toks visų labai ryškus bruožas – kiekvienas akcentavo, kad jam ypač svarbus rankų darbas, amatas tikrąja to žodžio prasme. Taip, yra kompiuteriai, programos, kurios žymiai pagreitina darbą, bet pastaruosius dalykus naudoja daugiau komunikacijai, sklaidai, failų apdorojimui, bendravimui su užsakovais, kai tokių atsiranda. Kalbėjusieji neįsivaizduoja savo kasdienos be eskizų bloknoto, procesų fiksavimo čia ir dabar. Jei personažas iš 2D persikelia į 3D, paprastai pirmą erdvinį personažą drožia, skaptuoja ar pan. pats kūrėjas arba kolega, kuris išmano medžiagas ir technologijas. Buvo akivaizdu, kad žmonės tikrai labai daug dirba, darbų apimtys įspūdingos, o dauguma pranešėjų jauni apie 30–35-erių metų. Nemažai atvejų, kai kūrėjas suvienija savo šeimą bendram reikalui, ir ši tampa mini bendruomene, kurioje kiekvienas plečia personažo erdvę prisidėdamas savais įgūdžiais. Pavyzdžiui, jaunesnysis brolis piešia, vyresnysis kuria muziką, mama užsiima platinimu ir sklaida, teta kažką mezga, kas reikalinga projektui, draugas montuoja filmus ir pan. Personažas sukuria šeimai verslą. Kilo klausimų, kaip jie gyvena, iš ko gyvena. Pasirodo, dauguma dienomis dirba dizaino, spaudos, leidybos ar reklamos įmonėse, apie garsesniuosius galima sakyti, kad dirba ten pat, tik jau gali sau rinktis, o kitu paros metu kuria savo personažui(ams) kontekstą: patys rašo ir iliustruoja istorijas, piešia komiksus, tapo, raižo, renga parodas, kuria kompiuterinius žaidimus ir animacinius filmus, žodžiu – patys sau užsakovai, kol juos pastebi pirkėjai. Prisiminiau šiame kontekste kalbėjusią Lizz iš Prancūzijos, kuri minėjo, kad ji turi dvi pižamas: vieną naktinę, o kitą dieninę ir, sprendžiant pagal apsirengimą, dar vienerius džinsus, nes su jais stovėjo scenoje. Paprastai jos diena baigiasi 4 valandą ryto. Šiek tiek miego, tuomet kuria iliustracijas užsakovams, o paskui vėl kuria savas istorijas. Tad prabangesnio drabužio jai ir nereikia.
Vienu sakiniu apibūdindama šiuos žmones, manau nesuklysiu sakydama, kad dauguma jų susitapatinę su savo personažu ir didesnę pilnatvę jaučia būdami jo kailyje negu žmogiškame pavidale. Todėl ir apima jausmas, kad jie tarsi apsėsti tuo, ką daro ir kuria. Ir tas žavi.
Dar noriu trumpai aptarti parodą. Portretų galerijoje buvo pristatyta, kaip jau minėjau, apie 140-ies darbų kolekcija. Tie darbai atlikti įvairiomis medijomis, technologijomis, surinkti iš viso pasaulio ir sukurti per dešimtmetį. Kas yra organizavęs parodą, tas suvoks, kad tai tikrai nemenkas iššūkis parodos architektui. Kaip eksponuoti tokius skirtingus ir kartu specifinius darbus/kūrinius vienas šalia kito ir nevirsti kičo, neperskaitytų istorijų ir nuobodulio erdve? Ir – pavyko! Parodoje buvo sukurta atmosfera, kuri įtraukia į personažų sektą, tu noriai tyrinėji, pagauni mintį, kodėl šitas personažas pakabintas šalia šio, o kitas ių kairės būtent toks. Parodos rengėjai, mano galva, surinko savo asmeninį personažą iš visų galerijoje esančiųjų personažų ir pristatė jį lankytojams ir konferencijos dalyviams.
Foto galerija
Labiau eksperimentinėje erdvėje buvo atidaryta Pictoplasma Akademijos 2013 grupinė paroda (Urban space). Pictoplasmos akademija buvo įkurta 2013 metais kaip įdomi nauja programa tolimesnei edukacijai ir mainams, tinkanti kiekvienam, kuris siekia plėsti savo praktinę veiklą, susijusią su personažų kūrimu. 40 dalyvių iš 20 šalių vystė savo asmeninius projektus dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse, kuruotose Raila Alexander ir Nathan Jurevicius. Kūrybines dirbtuves vedė: g. Baseman, M. Gmehling, P. Hunt, B. Van Oost. Kita Pictoplasma Akademija vyks 2014-ais metais rugsėjo 27 – spalio 4 d. ir yra atvira visiems norintiems. Čia noriu paminėti, kad 2014 m. spalio mėnesį Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje svečiuosis Nathanas – lietuvių kilmės kūrėjas, dabar gyvenantis Kanadoje ir niekada nebuvęs Lietuvoje, bet pagrindiniai jo personažai kilę iš lietuviškų mitų (pažinčiai). Svečias ves kūrybines dirbtuves akademijos studentams, atveš savo garsiuosius Šakotį, Pelėdą ir Giltinę į šių personažų gimtinę ir surengs parodą. Visus pakviesime pažinčiai ir veiksmui.
Daug galima būtų kalbėti apie personalines parodas, Ai Weiwei stulbinančią ekspozicij Evidence, labiausiai sudominusius pranešėjus, Berlyną, keliavusius kolegas kartu, maitinimosi nuotykius, Type kavinę (foto galerija).
Kartais šypteli prisiminęs. Bet iš tiesų reikia ten nuvažiuoti (kaip ir visur kitur). Per stiklą medaus neprilaižysi. Ar aš važiuočiau į konferenciją dar kartą? Važiuočiau, tiksliau vežčiau studentus, nes kūrybinė atmosfera labai įtraukianti ir norisi griebtis veiklos. Neturistinis Berlynas yra toks geras liūnas, tikrąja ta žodžio prasme, galėčiau ten įkristi ilgam laikui.