Įspūdžiai iš tarptautinės konferencijos, skirtos knygos menui

Jurgita Ludavičienė

straipsnis iš: 7md.lt

Knygynai Lietuvoje lūžta nuo produkcijos; viršelių margumynas, skirtas priblokšti ir patraukti skaitytoją, dažnai veikia priešingai. Įžengęs į knygyną, potencialus pirkėjas bejėgiškai apsidairo ir sprunka šalin – paklydęs tarp agresyvių šriftų, spalvų, nieko nesakančių ar atvirkščiai – vulgariai besisiūlančių ir klaidinančių – viršelių. Tuo tarpu tipografika – atskira meno sritis, formuojanti kiekvieno mūsų, kaip skaitytojo, vaizdinių pasaulį. Dažnai kur kas stipriau, nei mums atrodo. Tačiau Lietuvoje retas susimąsto apie tai, ką galima papasakoti šrifto dydžiu ar spalva, interlinija etc. Kaip netinkamai parinktos raidės gali nužudyti bet kokį norą skaityti tekstą ar atvirkščiai – priverčia atkreipti dėmesį į užrašą, leidinį, plakatą ar knygą, kurios galbūt niekuomet nebūtum paėmęs į rankas. Nors knygos lietuviams išties svarbios; tuo kasmet galima įsitikinti per Vilniaus knygų mugę, kai kaskart sau pasakau: lietuviai yra knygos tauta. Bet kaip atkreipti dėmesį ne tik į knygų turinį, bet taip pat į jų (ir apskritai spaudos) pavidalą? Kaip suvesti draugėn knygos žmones plačiąja prasme – leidėjus, knygos menininkus, dizainerius, spaustuvininkus, studentus, galiausiai – skaitytojus?

Visi jie spalio 18 d. susitiko Nacionalinėje dailės galerijoje, kur vyko knygos menui skirta tarptautinė konferencija „6 pt“. Ji kaip tik ir buvo sugalvota tam, kad apie knygą būtų galima kalbėti įvairiais aspektais; kad būtų galima išgirsti įvairių sričių knygos meno profesionalų mintis ir užduoti jiems klausimus; pagaliau tai buvo ir proga pamatyti žmones, kurie jokiomis kitokiomis progomis į Vilnių neatvyktų. Iš pirmo žvilgsnio mįslingą pavadinimą „6 pt“ galima iššifruoti keleriopai. Visų pirma, tai šrifto dydis. 6 punktų šriftas – mažiausias XIX a. Europoje buvusio populiaraus šrifto „Didot“ dydis, kurį dar galima įskaityti plika akimi. Išeina taip, kad konferencija – mažiausia, ką galėjome padaryti knygos meno labui, sakė viena organizatorių, knygos menininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Be to, šis šriftas turi savo pavadinimą –„nonpareilis“ (pranc. nonpareille – neprilygstamas, nepakartojamas, nepanašus). Šiuo dydžiu buvo spausdinami smulkesni arba didesnio talpumo reikalaujantys tekstai (išnašos, žinynai ar žodynai). Taigi 6 punktų dydžio neprilygstamas šriftas, 6 pranešėjai – vienas į kitą nepanašūs ir nepakartojami. O dar, kaip paaiškėjo išklausius pranešimų, išties neprilygstami.

Konferenciją pradėjęs ir lietuviškam flangui atstovavęs dr. Saulius Žukas – leidėjas, leidyklos „Baltos lankos“ įkūrėjas ir direktorius, literatūrologas, vertėjas, kritikas bei vadovėlių autorius – gyvai ir sąmojingai pasakojo apie lietuviškos leidybos aušrą. T. y. apie tai, kaip buvo leidžiamos ir apipavidalinamos knygos dešimtajame dešimtmetyje, kai ėmė kurtis pirmosios privačios leidyklos ir viskas atrodė taip nauja ir geidžiama, o lėšų norams įgyvendinti nebuvo jokių. Kita vertus, ir sumos tada buvo kitos; kaip reziumavo vienas klausytojas, „įsiminiau aiškiai: tiražas kainavo 50 dolerių“. Pirmosios knygų mugės Frankfurte, pirmieji bandymai sukurti europietiškai atrodančias knygas, rinkos reakcijos, komercinės sėkmės ir nesėkmės – lietuvių leidybos keliai ir klystkeliai XX a. pabaigoje leido suvokti ir įvertinti šiuolaikinę leidybos situaciją. Kaip greitai ir kaip toli mes nuėjome nuo anuomet tikrai nepaprastai reikšmingų, o dabar daugiau negu kukliai atrodančių ALK serijos knygų. Pavyzdžiui, Claude’o Lévi-Strausso „Rasė ir istorija“, kuria prelegentas iliustravo savo pranešimą ir kuri, nežinau kaip kitų namuose, bet mano lentynoje pagarbiai tebestovi iki šiol.

Tomas Mrazauskas, savamokslis knygos menininkas, kuriam Lietuvoje nėra abejingų dėl įvairių priežasčių (naujienų portalai tai apibūdina žodžių junginiu „prieštaringai vertinamas“), pristatė pranešimą provokuojančiu pavadinimu „Fiasko“. Autorius, būdamas savotišku lietuvių knygos meno enfant terrible, yra iš tų žmonių, kuriems knygos dizainas – tarsi atskiras pasakojimas, turintis tokį pat estetinį ir prasminį krūvį kaip ir jos turinys. Du pasakojimai – vizualinis ir verbalinis – susipina sudarydami vieną nedalomą visumą. Visumą, kurioje, pasirodo, įmanoma viskas. Nuo 2012 m. Berlyne gyvenantis ir tiek su Lietuvos, tiek su Vokietijos leidėjais labai sėkmingai bendradarbiaujantis Mrazauskas kalbėjo apie kriterijų kaitą, knygą kaip laiko ženklą, savotišką meto, kada ji sukurta, apraišką. Monumentą, skirtą momentui. „Fiasko“ reiškė ir klaidas, kurios tampa riboženkliais, žyminčiais estetinių kriterijų kaitą, ir žmones, turinčius didžiausią autoritetą knygos meno srityje. Ir paties autoriaus projektus, kuriuose sąmoningai daromos klaidos tampa privalumais, o ne trūkumais.

Iš Tomo Mrazausko pranešimų estafetę perėmė Renate Stefan (Vokietija) – ilgametė leidyklos „Aufbau“ gamybos vadovė, knygos profesionalė pačia tikriausia to žodžio prasme, skaitanti pranešimus apie vakarietišką knygos dizainą Pekine ir Šanchajuje, gražiausios Vokietijoje knygų serijos „Die Andere Bibliothek“ sumanytoja ir vykdytoja. Būdama savotiška tarpininke tarp knygos dailininko ir leidyklos, Renate Stefan suteikė progą klausytojams pažvelgti į knygos atsiradimo užkulisius. Į knygos kaip konceptualaus objekto, o drauge – kaip tipografikos šedevro, kolekcinio objekto gimimą. Kiekvieną serijos „Die Andere Bibliothek“ knygą kuria vis kitas tarptautinį pripažinimą turintis ne tik Vokietijos, bet ir kitų pasaulio šalių menininkas; Stefan atskleidė, kad gaminant tokias knygas, kurias galima vadinti kolekciniais objektais ir drauge – skaitomais masinio tiražo leidiniais (kiekvienos jų leidžiama lygiai 4999 egzemplioriai), nepaprastai svarbi kiekviena detalė. Nuo dailininko tautybės, popieriaus parinkimo, koncepcijos sukūrimo iki rankomis spalvinamų puslapių, kad būtų galima išgauti specialius efektus, kaip darė vieną iš bibliotekos knygų – Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Amžinasis šabas“ – kūręs Mrazauskas. Viskas knygos labui. Be abejo, klausantis norom nenorom nuolat tekdavo prisiminti lietuviškąjį kontekstą ir konstatuoti, jog tokios laiko ir finansinės sąnaudos mūsų sąlygomis neturi nė menkiausios galimybės atsipirkti; neegzistuoja jokie 4999 abonentai, kurie lauktų ir pirktų kiekvieną serijos knygą.

Paskui VDA grafikos katedros profesorius Kęstutis Vasiliūnas pristatė knygas, kurių daugelis, o greičiausiai – visos – tėra vienintelio egzemplioriaus pavidalu. Dailininko knygos fenomenui didelę savo kūrybinės veiklos dalį paskyręs, pats tokias knygas kuriantis ir jų bienales rengiantis menininkas demonstravo daug dailininko knygos tipų ir svarstė, kaip apibūdinti jos fenomeną. Pranešimo pabaigoje jis pateikė griežtą išvadą: atsakymas į klausimą, „kada knygą galima vadinti dailininko knyga“, yra toks: „tada, kai ją kuria dailininkas“. Kvestionuotina nuomonė, kita vertus, kiekvienas turi teisę į savą požiūrį.

Požiūrio taškų derinimas su užsakovais, siekiant sukurti abiem pusėms priimtiną variantą ir drauge išlaikyti svaiginančių aukštumų meninę bei tipografinę kokybę, buvo ir vienas knygos dizainerio Rolando Stiegerio (Šveicarija) pranešimo „Iš vidaus išorėn“ aspektų. Po studijų pas šveicarų knygos dizaino korifėjų Jostą Hochuli drauge su kolegomis 1993 m. Sankt Galene įkūręs grafinio dizaino studiją TGG, kurios darbai daug kartų premijuoti Gražiausių Šveicarijos knygų konkurse ir pelnė kitų prestižinių knygos dizaino apdovanojimų, Stiegeris Vilniuje pristatė pastarųjų metų TGG kurtus darbus. Nepaprasto subtilumo dizainas, šrifto parinkimas ir pačių šriftų kūrimas, knygos naratyvo pabrėžimas spalva, šriftu, formatu ir popieriumi – skiriamieji Rolando Stiegerio darbų bruožai. Šveicarai šiuo metu diktuoja madas knygos dizaino ir tipografikos srityse, būtent šveicariška knyga „Meret Oppenheim – Worte nicht in giftige Buchstaben einwickeln“ laimėjo prestižiškiausią 2014 metų gražiausios knygos konkursą, jau 30 metų organizuojamą Vokietijos fondo „Stiftung Buchkunst“. Ir aišku kodėl; precizika, dėmesys kiekvienai, net menkiausiai detalei, noras ne šokiruoti, bet atkreipti dėmesį į knygos formos ir turinio vienovę – šitą aukščiausio pilotažo techniką ir demonstravo pranešėjas.

Konferenciją užbaigė menininkas, kurio pranešimo, negalėdami patikėti savo ausimis ir akimis, laukė tikriausiai didžioji dalis klausytojų. Viena ryškiausių XX a. grafinio dizaino žvaigždžių, žmogus, padaręs didžiulę įtaką grafinio dizaino raidai ir sukėlęs revoliuciją vizualinės komunikacijos srityje – Davidas Carsonas (JAV) Vilniuje pristatė chaotišką, inspiruojantį, įtaigų ir jokioms taisyklėms nepaklūstantį (kaip ir jis pats) savo pranešimą „Neapsiribok“. Įtakingiausiu mūsų laikų dizaineriu vadinamas autorius išgarsėjo 1989 m., tapęs žurnalo „Beach Culture“ kūrybos vadovu. Jo darbai buvo iš karto pastebėti, apipilti premijomis, jo užsakovais tapo „Microsoft“, Giorgio Armani, „Apple“, „Samsung“, „Toyota“, „Mercedes Benz“, „Bank of Montreal“, „Quiksilver“, „Pepsi“, „Xerox“, „American Airlines“, „American Express“, „British Airways“, CNN, „Levi’s“, „MGM Studios“, MTV, „Nike“, „Nissan“, „Sony“, „Suzuki“, „Warner Brothers“ ir kitos įmonės bei organizacijos. Šiuo metu keturių knygų apie grafinį dizainą autorius keliauja po pasaulį vadovaudamas kūrybinėms dirbtuvėms ir skaitydamas paskaitas. „Neapsiribok“ – fejeriškas pranešimas, kalbantis apie dizainą kaip pasaulį keičiančią idėją, svaiginantį kūrybinį polėkį, drąsą kurti kaip nori, egzistuojančių taisyklių laužymą ir naujų kūrimą. Dizainas kaip muzika: intuityvus, žadinantis emocijas, balansuojantis tarp kičo ir „aukštojo meno“, ryškus, drastiškas, įžūlus ir drauge subtilus. Viskas kartu; Carsonas – išties neprilygstamasis, tai buvo akivaizdu žiūrint į apsvaigusias iš susižavėjimo klausytojų akis.

Knyga gali turėti nesuskaičiuojamą daugybę veidų. „6 pt“ pademonstravo tik šešetą jų – šešis matymo ir kūrimo būdus, šešias įvairiais kampais regimas perspektyvas. Vis dėlto šią konferenciją sunku pavadinti „mažiausiomis pastangomis“. Akivaizdu, jog tai – drąsus ir reikalingas bandymas turėti Vilniuje knygos menui ir jį kuriantiems profesionalams skirtą renginį, kuris tikrai nebūtų įvykęs be Lietuvos kultūros tarybos, Goethe’s instituto, NDG, Šveicarijos federalinio kultūros biuro, VDA Grafikos katedros ir kitų institucijų, kurių parama rodė nuoširdų norą prisidėti prie Lietuvos knygos meno raidos. Ambicinga pradžia verčia organizatorius siekti tęstinumo ir laukti kitų metų drauge su visais klausytojais, taip gausiai užplūdusiais NDG.