Marija Sučilaitė ir Monika Šiliūnaitė apie Kuldygos menų rezidenciją, 2016- tų vasarą
Monika ir Marija
Nuolat juokavom, kad Kuldygoj bus cool (aut. past. – na, dėl skambesio). Tikra tiesa, taip ir buvo. O prasidėjo viskas dar autobuse, su daug juoko ir dar trupučiu streso. Sėdėjom ten visi trys – mes ir Vykintas, pirmakursis iš Kauno. Belaukiant, kol pajudėsim iš Rygos, įvirto moteris, šaukdama, kaip mums tada pasigirdo, maišyta latvių lietuvių kalba: „Paldies, kad pagaidinot“ (iš tikro lat. pagaidiet – palaukti). Vėliau, jau važiuojant apėmė ir stresas, nes visi prancūzai buvo 1) magistro studentai 2) o taip! jau autobuse vartė Latour‘o knygas ir ko tik ne.
Kuldygos menininkų rezidencija, Latvija
Paldies, kad nepagaidino, paldies, kad taip tik pasirodė. Visi buvo ne tik džiugūs (pasiruošę ne tik darbams, bet ir linksmybėms), visi buvo draugiški, jokių slaptų išpuikimų, demonstravimųsi. Tiesa, skirtumų tarp mūsų (lietuvių, latvių) ir prancūzų buvo didelių ir labai įdomių, keliančių diskusijas. Mat prancūziukai studijuojadami beaux-arts (pranc. vaizduojamoji dailė) universitete gauna labai daug teorijos, tad, taip, jie gali būti labai filosofiški, išsilavinę, tačiau jie veik neturi praktikos, sugalvoję daryti grafikos ar tekstilės darbus, jie patys turi imtis iniciatyvos, ieškoti meistrų. Todėl... dažniausiai kuria asambliažus. Taip ir sprendėm, kas sudėtingiau – susirasti idėjas ir filosofijas ar išmokti praktikų.
Rezidencija prasidėjo tarptautiniu simpoziumu apie meną ir pinigus, tfu, ir vėl vos neparašiau „mokslą ir naudą“, nes būtent taip skambėjo šio renginio pavadinimas latvių kalba (māksla un nauda), be visų kitų protingų žmonių čia kalbėjo nuostabus vyras, pažinojęs Francis Bacon‘ą ir vėliau bėgęs su mumis naktį maudytis.
Likusi savaitė buvo skirta darbui ir diskusijoms. Gavom temą : inside-outside ir kelias dienas apžiūrinėjom aplinką. O ją apžvelgti tikrai reikia laiko – lankėmės baldų gamykloj, kuri dabar atrodo kaip graikiškas akropolis, apžiūrinėjom į UNESCO sąrašą įtrauktą senąmiestį, kuriame tuo metu kaip tik vyko mūsų dainų šventės latviška versija. Visus vakarus užbaigdavom bendra vakariene (prancūzai labai skaniai gamina), kurios metu diskutuodavom (na, iš tikro diskutuoti pradėjom tik kokią penktą dieną, nes prancūzai nedrąsiai kalbėjo angliškai, o mes šiaip kuklios gi) ir maudynėmis upėje. Tuo metu kaip tik vyko UEFA finalinės varžybos, tai ant tarp medžių ištiestos paklodės žiūrėjom rungtynes ir klausėmės ale ale ale ale. (Futbolo vakarą vėliau pratęsėm ir Rygoj, dar kartą susitikę atsisveikinimui).
Latviški juokai
Prancūzai atvažiavo su savo dėstytoju, kuris ir mus su latviais prižiūrėjo. Buvo užlėkusi ir Marija, kuri pademonstravo, kokiu greičiu (Formulė – 1) įmanoma dirbti ir pasiekt nuostabių rezultatų! Beje, plenere dėstytojai buvo visai ne dėstytojai, o kolegos. Kadangi laiko nebuvo daug, o ir įdomu susibendrauti, nusprendėme kurti kartu su Martin Poulain. Beveik visi studentai iš tikro ir kūrė grupelėmis, vienas kitą papildydami (vienas studentas stebėjosi, kas per daiktai tie vėliavos laikikliai, mat Prancūzijoj vėliavos kabinimas yra gryn nacionalistinis nepriimtinas gestas – tikrai kitaip nei Lietuvoj ir Latvijoj...). Vyko keli idėjiniai aptarimai, bendra eksponavimo vietos diskusija. Turėjome ir recenzentą, labai fainą bičiuką, latvį Karlis Verpe, kuris, kai nerašydavo, eidavo žvejot ir mus vaišino žuvimi.
Darbo procesai
Martin Poulain, Marija Sučilaitė, Monika Šilūnaitė
Marija Marcelionytė, Absorbtion.
Na, o dieną šiaip visi varydavo dirbti su dviračiais – kas akmenis šlifavo, kas skudurynuose rastų daiktų kompozicijas konstravo, kas dažė galerijos sienas (lietuvaitės gudrios – išmoksta ir praktinių tapybos technikų).
Kuldyga nuostabi savo gausybe kačių, šaltibarščiais su daktariška dešra (tiesa, šios dešros buvo galima rasti kone kiekviename už talonus valgomame patiekale vietinėje kavinėje), latviškomis karvutėmis (čia apie saldainius), Ventas Rumba (ne šokis, o krioklys, plačiausias Europoje), tatuiruočių salonu ir visoj Latvijoj garsiais skudurynais. O vasarą čia tokia daugybė turistų, kad rengti parodą apsimoka kone labiau nei sostinėje.
Kol buvom, atsidarė (kaip netikėta) katė-galerija, taip pat Kuldygos rezidencijos projektas. Tą gražią katę buvo galima pamatyti ArtVilnius'16. Tai va, matai kažką Litexpo, o paskui nuvažiuoji į Latviją ir susipažįsti su kūrėjais, dalyvauji naujuose atidarymuose ir t.t.
Pamatėm, sudalyvavom, ir grįžom labai laimingos, Facebooke dabar turim daugiau draugų. Smagu buvo pažinti ir atrasti naujų kūrėjų, pamatyti pasaulio (nes tai ne tik Latvija buvo). Žodžiu, cool. Tik, deja, Prancūzija pralošė (fūlės) finalą.