Vizualios istorijos nutikusios Kintai Arts rezidencijoje
Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė

Birželio 11-24 dienomis Kintų meno rezidencijoje vyko projektas ,,Kultūros Skūnė“, kuriame dalyvavo 5 VDA Grafikos katedros studentai: Elzė Milašiūtė, Kornelijus Ražanskas, Luka Dominyka Misiūnaitė, Darija Podluzhna, Palina Ramashka ir rezidencijos, parodos kuratorė VDA Grafikos katedros lektorė Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė.

Iš užrašų:
Lietus vis dar nelyja, vėl piešiame-konstruojame, mąstome - apmąstome, o iš tiesų tai žaidžiame su tekstais gėlėtų staltiesių apsuptyje. Ar toks fonas gali įtakoti mūsų vizualius sprendimus? Pažvelgus į piešinius - taip.

     

     

     

Viena iš pirmųjų užduočių - konstruoti-fiksuoti tekstą „žaidžiant”.
Tai yra rašyti kylančias asociacijas žvelgiant į tam specialiai sukurtus piešinius, į mus supančią aplinką, sutiktus žmones, praeito šimtmečio nuotraukas, klausantis pasakojimų, apžiūrint muziejaus ekspoziciją, vartant knygas, stebint paukščius- skirtingus garsus leidžiančius ir t. t. Diena iš dienos patiriama aplinka tapo pagrindu vizualiam pasakojimui sukurti.
Kintų meno rezidencijoje radome tinkamą dirvą, anot C. G. Jungo „stebuklingam vaizdeliui gimti“.
Dirbant kartu, grupėje, susidedančioje iš 5 studentų ir dėstytojos, vyko idėjų mainai  ir vizualaus pasakojimo išgryninimas. Nuolatinės paieškos, eksperimentai, o ir trupinėlis kančios ieškant sprendinio,  tapo neatsiejama mūsų kūrybinio proceso dalimi.

     

     

Kas nutinka kai patenki į tam tikrą teritoriją ir atsiduri tam tikrų žmonių apsuptyje? Visų pirma esi apibrėžtas laiko - nustatyta parodos data – ir užduoties. Darbas tampa intensyviu ir koncentruotu. Tuomet ir supranti, kad būnant „apribotam“ per trumpą laiką galima, o ir tenka sukurti  įdomią vizualią istoriją.
Viena iš įdomiausių patirčių - apsilankymas Vydūno muziejuje. Peržiūrėtos senosios nuotraukos, leidiniai, išklausyti muziejininkės Redos Cirtautienės ir muziejaus direktorės Ritos Tarvydienės pasakojimai apie Vydūną, jo aplinką, gyvenimo sąlygas ir apie Kintus.

Penktąją mūsų darbo rezidencijoje dieną, stebint vietos ženklus, vizualai po truputėlį ryškėjo. Vaizdai buvo nuosekliai konstruojami klausantis istorijų - gyvų liudijimų apie karą ir pokarį, kuriais dalinosi senieji Kintų gyventojai. Sukaupta patirtis leido iš naujo permąstyti ir vizualizuoti pasakojimus.
Mūsų meninį žodyną papildė naujai atrastos formos, vardai, Vydūno žodžiai, išgirsti pasakojimai.

     

        

Priemonių arsenalas diena iš dienos pildėsi, o Vydūno žodžiai, kurie pradžioje tarsi buvo abejotini -nevartotini, vis labiau tapo mūsų savastimi ir pasakojamų vizualių istorijų jungtimi.
Studentės Luka ir Elzė, savo naratyvui plėtoti, įrašė pokalbį su ponu Henriku Cyruliu, kuris,  būdamas 91 metų, papasakojo apie įvykius karo ir pokario metais Kintuose.  Beje, šis studenčiu įrašytas ir patikslintas pasakojimas liks Vydūno muziejų archyvuose.
Apsilankymas Vydūno muziejuje įkvėpė Kornelijų Ražanską sukurti knygą-objektą „Givata“. Ypač Vydūno požiūris į žmogų supančius ženklus ir auras. Kornelijus naratyvą formavo nestokodamas humoro. Savo istorijai pritaikė pirties su pereinamais kambariais metaforą. Vaizduodamas besikaitinantį žmogų, spalvų pagalba perteikė temperatūros kismą. O pasiekęs tam tikrą karščio laipsnį, personažas keliaudavo į nušvitimo kambarį.

Kornelijus rašo: „Šią tunelinę knygą sukūriau galvodamas apie 19 a. populiarias “peepshow” knygas-atvirukus, skirtus paminėti iškilmingoms progoms ar lankytinoms vietoms, tik savosios žvilgsnį nukreipiau į Kintus ir Vydūno raštus. Mane domino šviesa, atspindima spalvoto popieriaus, kaip neapčiuopiamas sluoksnis ir tai kaip ją įveikint kuriant vizualią patirtį.“
Lukos Dominykos Misiūnaitės knygelę „Bitiuliai“ įkvėpė Vydūno tekstai, jo rašymo maniera, lietuvių kalboje nebenaudojami ženklai-raidės. Luka kūrė naujadarus-vardus ir darė taip meistriškai, jog atrodė, kad rado juos tų laikų vietinėje enciklopedijoje. Vizualui konstruoti rėmėsi paukščių įvairove ir senomis nuotraukomis iš Kintų bendruomenės gyvenimo.

Luka rašo: „Kūriau istoriją apie Kintų (paukščių) bendruomenę. Negalėjau įsiminti daug paukščių vardų, tad ėmiau paisyt personažus pagal miestelyje gyvenančių/gyvenusių žmonių pavardes - margasis cyrulis, kirpuonėlis ešmentas, baltasis sausys ir kiti - įkvėpta jųjų atsiminimų, likimų, santykio su vietine istorija. Proceso metu paukščių čiulbesio klausymas persipynė su Vydūno kalbos šifravimu ir mano veikėjai prabilo miela ‘bitiuliu’ kalba.“
Elzės Milašiūtės bežodė knyga ,,Tyliai griūna" - vizualus pasakojimas, sukonstruotas besiklausant Kintų gyventojo liūdijimo. Leporelos formos knygelėje  Elzės pasirinkta vizuali kalba puikiai perteikė tuometinius įvykius ir jausenas- buvį gaisro metu ir neviltį.

Elzė rašo: „Savo knygelę sukūriau įkvėpta vietinio miesto gyventojo Henriko Cyrulio pasakojimo apie II pasaulinį karą ir fronto traukimąsi pro Kintus. Jo pasakojimas itin surezonavo šių dienų kontekste ir tarsi iš atminties vingių atpūtė vaizdus mano knygai. Todėl įkvėpta tamsių, organiškų gamtos spalvų ir vokiškos architektūros, kuri supo mus miestelyje sukūriau įliustracijų knygą apie karą vaiko akimis. Knyga bežodė, tačiau spalvų ir toniniai persiliejimai perteikia veikėjo jausmus ir situacijos įtampą.“
Palinos Ramashkos knygos pavadinimas -„Stebėjimas“ . Palina, vykdama į Kintų meno rezidenciją, kaip svarbiausią darbo priemonę pasiėmė žiūronus. Stebėdama paukščius, savo knygoje fiksavo jų paliktus pėdsakus, tokiu būdu įprasmindama kasdienį vandens ir paukščių tarpusavio ryšio ritualą.

Palina rašo: „Mano knyga gimė dėka mažo paukštelio - upinio kirliko - kuris gyvena netoli jūros Kintuose.
Jis visą dieną chaotiškai laksto pirmyn ir atgal, smėlyje palikdamas daugybę savo pėdsakų. Laikui bėgant šis raštas tampa vis sunkesnis, įdomesnis bei gražesnis. Iki tol, kol vieną dieną jūros banga juos nuplauna. Tuomet - vėl viskas prasideda iš naujo.
Šis ciklas man pasirodė įdomus ne tik kaip gamtos stebėjimas, bet kaip graži metafora to, kas vyksta žmogaus gyvenime.“
Darijos Podluzhnos vizuali istorija skirta matantiems ir negalintiems matyti. Įvairias faktūras ir lietas akvarele formas, Darija surišo į laisvai interpretuojamus pešinius – leporelas, pavadintas "Memories in notes".

Darija rašo: "I don't remember the last time I walked so much and just enjoyed the world around me. And maybe for the first time in my life I watched the birds. And as it turned out, birdwatching is a very interesting activity, during which you learn to pay attention to some small details. And what is more important you learn to observe. Observe the relationship between nature and man, the manifestation of life in all its forms, the emotions that appear in the process.
Therefore, all my works, all these books are small short stories that happened or could happen here. They are my notes on my time in Kintai. And this is my attempt to capture my memories and convey those light, bright, sunny feelings that people can feel here."

Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė „Kintai tada ir dabar“
Idėja vizualiai istorijai plėtoti- kaip netikėtai  sutiktas kliuvinys, kurį aptikus ar išgyvenus, kiek vėliau apšlifavus iki išskaitomos minties, dažniausiai be žodžių, galima įvardinti kaip pasakojimą. O jei tas pasakojimas su tekstu, tuomet piešinys tampa antriniu ar net tretiniu tekstu, dažnai svarbesniu už rašytinį. Mąstydama apie būsimą knygą paprastai klausiu, o piešdama ieškau atsakymo, bet šį kartą tik stebėjau, klausiausi ir fiksavau.



Knygos-objekto-istorijos kūrimo procesas gali tęstis ir kisti iki pat pristatymo dienos ir valandos, o jai jau atsidūrus žiūrovo akiratyje, įgauti ir visai kitą ar dar vieną interpretaciją.

Birželio 21 d.  Įvyko projekto „Kultūros Skūnė“ dalyvių parodos „Paukshtiam-s-cena“ atidarymas Kintų meno rezidencijojos galerijoje. Pristatėme projekto metu sukurtus meno kūrinius, knygas-objektus.

    

    

    

    

    

     

        

Projekto dalyvių nuomone, laikas Kintų meno rezidencijoje prabėgo labai greitai ir labai prasmingai. Mums visiems ilgam įsirašė nepakartojama ir įkvepianti Kintų atmosfera, o projekto metu sukaupta patirtis išsiskleis kiekvieno iš mūsų kūryboje.

Patirtį Kintuose geriausiai iliustruoja Vydūno muziejuje pamatyta senoji fotografija, kurioje užfiksuota vaikų suformuota piramidė. Ji tarsi nuolatos kintanti ir tuo įtakojanti ne tik į rezidenciją atvykusių menininkų kūrybą, bet ir vietinių gyventojų būvį.

Už galimybę kurti, patirti, mokytis, būnant ypatingos gamtos apsuptyje, dėkojame šio projekto sumanytojams:  Audrai Juodeškienei, prof. Mrijai Marcelionytei, Vilniaus Dailės Akademijai, Iceland Liechtenstein Norway grants, Kintai Arts Residency, VDA Projektų skyriui.

P.S. Kiti įvykiai ir susitikimai rezidencijos metu.
Aplankėme Parodą „Antropoceno tema Pamario gamtos kontekste“, dalyvavome filmų peržiūrose „Trumpas kinas. Realybės žvilgsnis“, klausėmės „Kintai music festival“ atidarymo koncerto „Baltijos malda“ kūrinių chorui, violančelei ir smuikui.
Dalyvavome susitikimuose ir kūrybos pristatymuose bendruomenei „Menininkų pašnekesiai“ kurių dalyviai buvo: Ieva Babilaitė-Ibelgauptienė  tema „Vizualioji knygos struktūra, jos reikšmė ir santykis su skaitytoju“ ir Karen Vanhercke tema Vizualaus mąstymo metodas parodoje „Antropoceno tema Pamario kontekste“.
Susitikimo metu pasakojau apie knygų kūrybą, vaizdinio turinio galią bei terapinę meno funkciją.
Dalyvavome viešoje diskusijoje su Karen Vanhercke ir parodos kūrėjais Nazli Moripek, Younghun Kim, Kristina Mažeikaite, Martynu Pekarsku, tema Vizualaus mąstymo metodas parodoje „Antropoceno tema Pamario kontekste“.
Projekto „ Skūnė“ metu vedžiau kūrybines dirbtuves moksleiviams Drevernoje.