Paroda MEDIARAMOS skirta Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno (VDA FAMM) katedros 25-mečio refleksijai. Kaip sufleruoja pavadinimas, tai yra laiko ir aparatų peizažas, daugybės daugių apžvalga, labiau stichinė patirtis, negu technologijų išklotinė – tarsi tvarkingi namai, kuriuose visi įjungėme savo televizorių.
Parodos dokumentaciją pamatykite ČIA
Kiekviena akademinė mokykla, be šviesiosios, turi ir savo „šešėlinę“ pusę – elgesio, pažinčių ir mainų mokyklą, nebūtinai paklūstančią pirmosios dėsniams. Lietuvos meno scenoje beveik kiekvienas žingsnis atgal veda į kokio nors pokalbio vidurį, ir dauguma tų pokalbių niekada nesibaigia, nebent akimirkai prityla. Tuo pačiu nauji dialogai mezgasi kone kiekvieną minutę: kai kurie įsipina į senųjų kilpas, kai kurie lieka savarankiški, laukdami, kol kažkas nutols tiek, kad galėtų į juos grįžti. Netgi oficiali FAMM katedros pradžia 1997 m. yra jau vykusio proceso – fotografijos ir videomeno programos, savo ruožtu tęsusios Vaizdo studijos veiklas – tęsinys. Ir tai tik vienas pokalbių rezginys, apibrėžiantis ne vien medijų, bet apskritai šiuolaikinio meno tikrovę. Kad ir kaip atsargiai išskirtume atskirus šių dialogų akcentus, visur girdėsime bendrą jų ūžesį.
Tai suvokiant, paroda dalijama į tris dalis, kurioms suteikiamos apytikslės chronologinės ribos. VDA FAMM katedros dabarties MEDIARAMA, rodoma 1-ajame „Titaniko“ aukšte – tai studentų kuruota ekspozicija, kurioje atsispindi ir technologiniai meninių procesų pokyčiai, ir idėjinis bei kūrybinis katedros tęstinumas. Siužetus keičia kontekstai, o juose tarpsta jau pažįstami troškimai, rūpesčiai ir sumanymai, transliuojantys vis labiau neaprėpiamą mokyklos ir pasaulio šiandieną. Retrospektyvinė MEDIARAMA 2-ajame „Titaniko“ aukšte atskleidžia, kaip formavosi kontrastingas katedros charakteris. Eksponuojami darbai aprėpia laikotarpį nuo 2000 m., kai analoginius katedros pradmenis pradėjo pildyti skaitmeninės vaizdo apdorojimo technikos ir jų įtampoje bręstantis naujas konceptualus mąstymas. Šias ekspozicijas jungia galerijoje „Atletika“ pateikta papildoma MEDIARAMA, skirta kūriniams, susijusiems vien su ikiskaitmeninėmis meno kūrimo technologijomis. Tai būtent tas videomeno istorijos skyrius, kurį galima laikyti ne tik šios katedros, bet ir daugelio šiuolaikinio meno procesų pradžia. Jame nostalgiška juostinė medija tampa steigiamuoju dokumentu, įtvirtinančiu specifinio kūrybinio matymo ir mokymo pagrindus.
Bendroje visų šių dalių MEDIARAMOJE surinkta tai, kas svarbu ir būdinga FAMM katedrai: konstrukcijos, leidiniai, kadrai, skaitmeniniai paviršiai, prieštaringi objektai, kūriniai su žmonėmis, gyvūnais ir kompiuteriniais dariniais; yra nuorodų į ekologiją, ilgesį, globalizaciją, banditizmą; yra plastiško humoro ir konstruktyvios gotikos, truputis žvilgesio, truputis pabaigos. Yra atsipalaidavimo, suvokus, kad istorijos jau turbūt nebeaprėpsi, ir atkaklaus rimtumo, kurį gali suteikti tik jaunystė. Ketvirtis amžiaus dažnai ir būna kažkoks toks – dar „studentiškas“, bet jau reikalaujantis išvadų, reikšmingas ne tiek instituciškai, kiek vidujai. MEDIARAMOSE atsiskleidžia ne tik kūrinių ir jų autorių pozicijos, bet ir mokymo proceso, kaip atskiro kūrybinio eksperimento, eskizas. Kažkur jo centre, kaip ir turėtų būti būdinga „Medijų“ katedrai, visada yra tam tikras lęšis, sugaunantis ir fasadinės mokyklos blyksnius, ir šešėlinės kuriozus, ir net kažką, ko nenori paleisti visas likęs pasaulis, netelpantis į linijinio laiko ar aparatinės medijos logiką. Turbūt labiau nei kas kita, tokia VDA Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros apžvalga yra dar vienas būdas mums visiems susitikti tame pačiame laiko ir darbų peizaže, kuriame vis dar statome šią gyvą mokyklą. Ir tai turbūt svarbiausia istorija daugybės daugių apsuptyje.
Teksto autorė Monika Kalinauskaitė
