Vasario 5 d., 14.00 val. Vilniaus dailės akademijos 102 aud. (Malūnų g. 3, Vilnius) Joana Vitkutė gins daktaro disertaciją tema „Vaikystės sampratos raiška XVIII a. vidurio – XIX a. pirmosios pusės Lietuvos dailėje“ (Menotyra – H 003).
Institucija, kurioje parengta disertacija: Vilniaus dailės akademija.
Mokslinė vadovė:
Dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra, H 003).
Disertacija ginama Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinėje Menotyros mokslo krypties taryboje:
Pirmininkas:
Prof. dr. Helmutas Šabasevičius (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Nariai:
Dr. (hp) Rūta Janonienė (Humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Doc. dr. Aušra Vasiliauskienė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Dr. Jolita Sarcevičienė (Lietuvos istorijos institutas, humanitariniai mokslai, istorija H 005)
Dr. (hp) Ewa Manikowska (Lenkijos mokslų akademija, Meno institutas (Lenkija), humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus dailės bei Lietuvos teatro ir muzikos akademijų ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto bibliotekose.
Anotacija
Vėlyvojo Renesanso ir Baroko laikotarpiais oficialiuose vaikų atvaizduose nusistovėjo klasikinės senajai vaikų portretistikai būdingos dogmos, kurios daugiausia rėmėsi suaugusiųjų atvaizdų kompozicinėmis schemomis. Tokie kūriniai pirmiausia atliko šeimos statuso įtvirtinimo ir į vaiką dedamų lūkesčių įkūnijimo funkciją. Tiesiog sumažinta suaugusiojo kopija tapusio ar net dailininko dirbtinai „paauginto“ vaiko individualumui, juolab vaikiškumui, šiuose portretuose vietos beveik nebelikdavo. Kaip dažnai ir realiame to meto vaikų gyvenime, jų vaikystę stengtasi „pagreitinti“ arba tiesiog užmaskuoti. Todėl kilmingų šeimų atžalas įamžinusiose drobėse galime jausti aiškiai tvyrančią įtampą tarp natūralaus vaikiškumo ir vaikui pernelyg anksti primesto suaugusiojo vaidmens.
Vis dėlto XVIII a. viduryje – XIX a. pirmojoje pusėje vaikų portretavimo tradicijoje įvyko ryškūs pokyčiai, nes keitėsi ir pačios vaikystės traktavimas. Apšvietos mąstytojų, o vėliau ir preromantizmo bei romantizmo pasaulėjautų įtakoje vaikystė buvo įvardyta, o netrukus ir teorinėje mintyje įtvirtinta, kaip vienas svarbiausių, vertingiausių ir unikaliausių žmogaus gyvenimo etapų, kuriam būtina skirti daug ir deramo dėmesio. Ilgainiui ir vaikų atvaizduose pradėtos akcentuoti natūralios, vaikiškosios, jų savybės, taip pabrėžiant prigimtinį vaikystės nekaltumą. Kitaip tariant, ne tik visuomeniniame gyvenime, bet ir dailėje vaikas ilgainiui tapo vaiku, t. y. tuo, kaip jį suprantame šiandien.
Disertacijos tikslas – suprobleminti iki šiol daugiau formaliąja analize ir ikonografine prieiga paremtas menines Lietuvos vaikystės studijas ir jas nuosekliai susieti su XVIII a. – XIX a. pradžioje vykusiais socialiniais procesais, kurie Europoje simboliškai sutapo su amžių sandūra, o Lietuvoje – ir su svarbiu politinių permainų laikotarpiu. Kitaip tariant, disertacijoje nagrinėjama to meto edukaciniuose tekstuose ir ugdymo praktikose fiksuojamos kintančios vaikystės sampratos sklaida XVIII a. viduryje – XIX a. pirmojoje pusėje istorinėse Lietuvos žemėse sukurtuose (ar užsienyje nutapytuose, tačiau vietos bajorijos užsakytuose) pasaulietiniuose vaikų portretuose. Nors didžiausias dėmesys disertacijoje skiriamas tapybos darbams, nagrinėjami ir kitų medijų, kaip antai: grafikos, skulptūros, sienų tapybos, mėgėjiškos dailės (namų piešimo) kūriniai, taip siekiant pateikti kuo platesnę lietuviškąją „vaikystės atradimo“ panoramą.
__________
Nežinomas dailininkas, Berniuko portretas, 1798, drobė, aliejus.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, T 9119.
