Lapkričio 6 d., 14.00 val., Hilton Garden Inn viešbučio konferencijų centre (Gedimino pr. 44B Vilnius, LT-01110) dailės krypties meno doktorantė Indrė Stulgaitė-Kriukienė gins meno projektą tema „Studijinio stiklo judėjimo transformacijos: nuo funkcionalaus iki konceptualaus meno kūrinio“ (Dailė V 002).

Dėl ribotų vietų skaičiaus ir epidemiologinės situacijos, prašome norinčius dalyvauti registruotis užpildant formą.

Institucija, kurioje parengtas meno projektas: Vilniaus dailės akademija.

Kūrybinės dalies vadovas:
prof. Valmantas Gutauskas (Vilniaus dailės akademija, dailė V 002)

Tiriamosios dalies vadovė:
doc. dr. Raimonda Simanaitienė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)

Meno projektas ginamas Vilniaus dailės akademijos Meno doktorantūros dailės krypties meno projekto gynimo taryboje:

Pirmininkas:
Prof. dr. Vytautas Kibildis (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003, dizainas V 003)

Nariai:
Prof. dr. art. Inguna Audere (Latvijos dailės akademija (Latvija), humanitariniai mokslai, menotyra H 003, dailė V 002)
Dr. Arūnas Gelūnas (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, humanitariniai mokslai, filosofija H 001, dailė V 002)
Doc. dr. Stanislovas Mostauskis (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Dr. Lijana Natalevičienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)

Su meno projektu galima susipažinti Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje.

Anotacija

Šiandieniniai stiklo menininkai stengiasi neatsilikti nuo pasaulinių meno srovių ir vyraujančių tendencijų, laužo tradicinės kūrybos rėmus, ieško kūrybinės terpės šiuolaikiniame meno pasaulyje. Vis dėlto sąvokos „stiklo menininkas“ ar „stiklo menas“ postmoderniame kontekste išlieka dėl vienos ypatingos medžiaginės priežasties. Tai nulemia tokios stiklo savybės kaip skaidrumas bei optiškumas, kuriomis nepasižymi kitos medžiagos ir kurios suteikia stiklui tiek vizualinio, tiek koncepcinio išskirtinumo. Šios savybės išgaunamos stiklą veikiant tradiciniais technologiniais būdais.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad stiklas neretai atsiduria šiuolaikinio meno užribyje ir gyvuoja kaip atskira (atskirta) meno šaka, nors tiek technologiniu, tiek idėjiniu požiūriu ji turi daug sąlyčio taškų su įvairiomis meno sritimis. Dažnai susiduriame ir su menotyrininkų ar meno kritikų baime ar nenoru analizuoti stiklo kūrinį būtent dėl technologinių žinių trūkumo. Ir dėl tos pačios technologijų svarbos stiklo kūriniui neretai jis prilyginamas tiesiog amatui, priskiriamas taikomojo meno kategorijai, o tai jau seniai nėra teisinga, nes studijinio stiklo judėjimas – taip pat ir vizualumo plitimas – iš esmės yra pakeitęs stiklo (kaip medžiagos) reikšmę ir svarbą menininkų kūryboje.

Vadovaudamiesi dažnu požiūriu, kad vadinamajam konceptualumui labiausiai trukdo pati medžiaga, nes koncepcijai meno dirbinys tarsi ir nereikalingas – čia svarbiausia yra idėja, – stiklo menui paskelbiame nuosprendį: tuomet jis tiesiog negali būti konceptualus, nes yra labai tiesiogiai priklausomas nuo technologijų bei jų išmanymo. Tačiau galbūt šiuo atveju ne tiek svarbu pritempti stiklo kūrinį prie konceptualumo, kiek atrasti jį keliaujant tolyn nuo funkcionalumo.

Annotation

Studio Glass Movement Transformations: From Functional to Conceptual Art Creation

Today’s glass artists strive to keep up with global art tendencies and prevailing trends, breaking the boundaries of traditional art and looking for a creative medium in the contemporary art world. However, the terms “glass artist” or “glass art” remain in the postmodern context for one particular material-related reason. This is due to the properties of the glass, such as transparency and its optical properties, which are not characteristic of other materials and which give the glass both visual and conceptual distinctiveness. These properties are obtained by processing glass using traditional technological methods.

However, it must be acknowledged that glass often finds itself on the fringes of contemporary art and exists as a distinct (separate) branch of art, although both technologically and ideologically it has many points of contact with various other fields of art. We are often confronted with art critics or art connoisseurs’ fear or unwillingness to analyze a work made of glass precisely because of their lack of technological knowledge. And because of the same technological importance of a glass work, it is often equated simply with a craft, categorized as applied art, which has long been untrue, as the movement of studio glass - as well as the spread of visual media - has fundamentally changed the meaning and importance of glass in the world of artists.

Following the widespread point of view that the so-called conceptuality is most hindered by the material itself, because for a conceptual work of art the physical piece of art itself is not necessary, as the idea is the most important, we pronounce a harsh sentence to glass art, ruling out the possibility that it can indeed be conceptual. However, perhaps in this case, it is not so much important to strive to make sure the piece of glass is able to express conceptuality as to discover its possibilities as it departs from functionality.