Birželio 26 d., 14.00 val. Vilniaus dailės akademijos 102 aud. (Malūnų g. 3, Vilnius) Deima Katinaitė gins daktaro disertaciją tema „Gamtos įkultūrinimo strategijos XIX–XX a. Vakarų dailėje“ (Menotyra – H 003).
Institucija, kurioje parengta disertacija: Vilniaus dailės akademija.
Mokslinė vadovė:
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra, H 003).
Disertacija ginama Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinėje Menotyros mokslo krypties taryboje:
Pirmininkas:
Prof. dr. Helmutas Šabasevičius (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Nariai:
Doc. dr. Vaiva Daraškevičiūtė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija H 001)
Prof. dr. Saulius Geniušas (Kiniškasis Honkongo Universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija H 001)
Dr. Tojana Račiūnaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Doc. dr. Odeta Žukauskienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus dailės bei Lietuvos teatro ir muzikos akademijų ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto bibliotekose.
Anotacija
Kaip ir kada gamta dailėje įgavo juslių bei patyrimo katalizatoriaus vaidmenį? Kokia šio vaidmens dinamika ir konceptualios slinktys XIX–XX a. Vakarų dailės istorijoje? Tai pagrindiniai tyrimo klausimai, kurie sprendžiami nagrinėjant gamtiškųjų dėmenų – peizažo ir, atskirais atvejais, medžio – tapsmą menu modernėjančioje Vakarų kultūroje. Disertacijoje susitelkiama į meno praktikas, kuriose šie dėmenys interpretuojami ir pasitelkiami kaip tarpininkai iškeliant suvokėjo patirties turinius. Nors patyriminio meno ištakos dažniausiai siejamos su modernistine raiška (pvz., Dada), disertacijoje ši pradžia ankstinama teigiant, kad suvokėjo patirtys imtos modeliuoti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje pasitelkiant gamtą. Slinkties nuo objekto, kuris nyksta, prie patirties, kuri tampa objekto turiniu, ištakos įžvelgiamos XIX a. Romantizmo tradicijoje, kai peizažinėje tapyboje pradedama dalintis gamtovaizdžio suvokėjo patirtimis. XX a. menininkai, pasitelkę kūnišką prieigą, tęsia su Romantizmu prasidėjusį objekto nyksmą, stengdamiesi atsiriboti nuo objekto materialios formos ir įgalindami suvokėją gamtoje dalyvauti esamuoju laiku, t. y. individualiai ir unikaliai patirti nesikliaujant išmokimu. Pagrindiniu menininko elgsenos modusu tampa fiziškumas kaip bendraveika su gamtos objektais, kaita bei laikinumas.
Kritinė Vakarų dailės istorijos peržiūra iš gamtiškosios perspektyvos įtvirtinama giluminėse objektų – Dionizo Poškos Baublio (nuo 1812) ir Giuseppe’s Penone’s „Jis tebeaugs, išskyrus šį tašką“ (nuo 1968) – interpretacijose. Baublys, meno kontekste dar netirtas unikalus, netgi pranašiškas, objektas, išskleidžiamas kaip patirties perdavimo struktūra. Poškos Baublio steigtis – gyvenamo pasaulio teatralizavimas ir estetizavimas – yra naujoviškas judesys XIX a. pradžioje, gamtos įkultūrinimo strategija, turinti dalyvavimo bruožų: performatyvus veiksmas gyvenamoje aplinkoje atliekamas žymiai anksčiau, nei įvyksta performatyvusis lūžis, kurio pradžia laikomas XX a. septintas dešimtmetis. Nors negalima teigti, kad Baublys yra įvietinto ar kitokios rūšies meno kūrinys, sąšaukos su moderniuoju menu iškalbingos. Baublys XIX a. veikia kaip šių laikų objektas: performatyvumo estetika būdinga dėl komunikacija sukuriamos slenksčio patirties, transformuojančios ją patyrusįjį. XX a. Giuseppe Penone per skulptūrinį objektą pasaulį apmąsto iš kūno ir iš sąmonės perspektyvos – per meną save tapatinant su kitu, bandoma žvelgti iš augalo aplinkos. T. y. medis ir tarpininkauja, ir veikia kartu, kol galiausiai virsta žmogaus ir daikto sambūviu meno objekte.
Disertacijoje teigiama, kad tiriamuoju laikotarpiu gamta verčiama kultūra trejopai: rodant – gamtovaizdį pritaikant prie suvokėjo poreikių, regint – gamtovaizdį susiejant su žmogiškomis patirtimis, ir galiausiai dalyvaujant – situatyvioje, dažnai fizinėje bendraveikoje su gamta, kai svarbus pats patyrimas, kuris ir yra meno turinys.
_______________________
Dionizo Poškos Baublys, fotografija iš: Dionizas Poška, Raštai (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959), 512–513.
