Lapkričio 20 d. dieną 14.00 val. Monika Krikštopaitytė gins daktaro disertaciją tema „Autoportretas ir autoportretiškumas XX a. II p. – XXI a. pr. Lietuvos dailėje“ (Menotyra – H 003)

Gynimas vyks nuotoliniu būdu. Prisijungimo nuoroda.

Institucija, kurioje parengta disertacija: Vilniaus dailės akademija

Mokslinė vadovė:
Prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra, H 003)

Disertacija ginama Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos jungtinėje Menotyros mokslo krypties taryboje:

Pirmininkė:
Doc. dr. Lolita Jablonskienė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)

Nariai:
Dr. Erika Grigoravičienė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Doc. dr. Adam Mazur (Poznanės meno universitetas (Lenkija), humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Dr. Tojana Račiūnaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Prof. dr. Rasa Žukienė (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)

Su disertacija galima susipažinti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus dailės bei Lietuvos teatro ir muzikos akademijų ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto bibliotekose.

Naudojama nuotrauka: Konstantinas Bogdanas, Identifikacija. Tėvas ir sūnus, 2000, fragmentas, 22,5 x 18, fotografavo Gintautas Trimakas, aut. nuos.

Anotacija

Dabarties vaizdinės informacijos srautai socialiniuose tinkluose, reginių prisodrinta žiniasklaida ir asmenukių (selfių) kultūra į užmarštį nustūmė ne tokius ir tolimus laikus, kai žmogaus atvaizdas fotografijoje brangintas kaip retas ir unikalus praeities liudytojas, o perkeltas į meno kūrinį sietas su privilegija. Tyrimą provokavo noras atrasti dėmenis ir dėsningumus, siejančius šiandienos autoatvaizdų įvairovę su dailės ir istorijos reiškiniais, išsiaiškinti galimas prieigas ir suprasti dailininko savivokos plėtotės eigą Lietuvos kontekste.

Disertacijoje domimasi menininko savivaizdžio įkūnijimu dailės kūrinyje, analizuojamos jo formos ir reikšmės. Laikomasi nuostatos, kad tradicinis autoportretas yra sąmoningas ir atviras autoriaus pasirinkimas pristatyti save. Tačiau autoportreto struktūra pasireiškia ir kitokio tipo kūriniuose, kuriuose svarbi autoportretiškumo problematika. Šiame darbe tiriama, kaip tradicinio ir netradicinio autoportreto kūrėjai konstruoja savo įvaizdį, kas lemia dailininko savęs suvokimo ir rodymo formas, kokias ryškiausias socialines ir kultūrines aplinkybes autoportretiškų kūrinių analizė leidžia identifikuoti. Disertacijoje keliama hipotezė, kad šiuolaikiniame mene autoportreto žanras pakito: kūrėjo atvaizdas virto manipuliatyviu dariniu, kuris palaipsniui tarsi atplyšo nuo autoriaus socialinio tapatumo įtvirtinimo poreikio, dominavusio Lietuvos dailininkų autoportretuose XX a., ir aprėpia platesnį reikšmių spektrą.

Šio darbo tikslas yra ištirti, susisteminti ir interpretuoti autoportreto ir autoportretiškumo raiškos plėtotę vėlyvojo modernizmo ir šiuolaikinėje Lietuvos dailėje, atsižvelgiant į dailininko padėties visuomenėje kaitą ir įvairių jo ar jos asmeninio bei socialinio gyvenimo aplinkybių nulemtą savivaizdžio raidą.

Annotation

Self-portrait and Self-portraiture in Lithuanian Art of the Late 20th and Early 21st Centuries

Today’s flows of visual information on social networks, the saturation of the media with spectacles, and the culture of selfies have changed the status of self-image and the ways in which it is interpreted. Not so long ago, the image of a person in photography was cherished as a rare and unique witness of the past, and when transferred to a work of art, was associated with privilege. This research has been stimulated by the desire to discover the elements and patterns which connect the diversity of today’s self-images with the phenomena of art and history, to discern possible approaches and to understand the course of development of the artist’s self-perception in the Lithuanian context.

This research focuses on the embodiment of the artist’s self-image in the artwork, and the analysis of its forms and meanings. It adopts the view that a traditional self-portrait is a conscious and open choice of the author to present himself/herself. However, the structure of self-portrait also manifests itself in other types of works, where the problematic elements of self-portrait are important. This study examines the ways in which the authors of traditional and non-traditional self-portraits construct their image, what is it that determines the artist’s forms of self-perception and demonstration, and in what kinds of striking social and cultural circumstances the analysis of self-portraiture artworks can be identified.

The thesis puts forward the hypothesis that the genre of self-portrait has changed in contemporary art: the image of the artist has become a manipulative formation which has become detached from the author’s need to establish a social identity, which dominated in self-portraits by Lithuanian artists in the 20th century, and has extended to a wider range of meanings.

The aim of the study is to investigate, systematize and interpret the development of self-portrait and self-portraiture expression in late modernist and contemporary Lithuanian art, taking into account the shifts in the artist’s position in society and the development of self-image determined by his/her personal and social circumstances.