Lapkričio 27 d., 14.00 val. dizaino krypties meno doktorantė Justė Pečiulytė gins meno projektą tema „Atmosferinis erdvės modeliavimas. Erdvės režisavimo būdai, pasitelkiant tekstilės instaliaciją“ (Dizainas V 003)

Gynimas vyks nuotoliniu būdu. Prisijungimo nuoroda.

Institucija, kurioje parengtas meno projektas: Vilniaus dailės akademija.

Kūrybinės dalies vadovė:
prof. Eglė Ganda Bogdanienė (Vilniaus dailės akademija, dailė V 002)

Tiriamosios dalies vadovė:
dr. Gintautė Žemaitytė (Tyrėja, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)

Meno projektas ginamas Vilniaus dailės akademijos Meno doktorantūros dizaino krypties meno projekto gynimo taryboje:

Pirmininkas:
Doc. Rokas Kilčiauskas (Vilniaus dailės akademija, dizainas V003)

Nariai:
Prof. Lars Hallnäs (Švedijos tekstilės mokykla, Borås universitetas (Švedija), dizainas V003)
Doc. Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (Vilniaus dailės akademija, dailė V 002)
Dr. Karolina Jakaitė (Vilniaus dailės akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)
Dr. Izabela Wieczorek (Architektūros mokykla, Reading universitetas (Didžioji Britanija), architektūra 330 A)

Anotacija

Fizinis modeliavimas, atsidūręs meninio tyrimo kontekste, išplečia savo disciplinos ribas. Šis praktinis tyrimas domisi kaip atmosferos koncepcija keičia ir praplečia erdvės modeliavimo supratimą. Tyrimas yra pagrįstas besiformuojančiomis teorijomis, kurios argumentuoja performatyvų, įkūnytą ir kinematografinį erdvės modeliavimo potencialą. 

Atmosferiška gyvenamoji aplinka negali atsirasti iš reprezentuojančių, konceptualizuotų modeliavimo praktikų (ang. framework), nes jos paprasčiausiai nesuteikia sąlygų atmosferinėms išraiškoms kilti. Šiame tyrime pasirinkta dizaino perspektyva koncentravosi ties modeliavimo praktika, bei jos veiksmais ir gestais. Šio darbo tikslas buvo tyrinėti erdvės modeliavimo, kaip fundamentaliai atmosferinės veiklos potencialą, o režisavimą (ang. staging), kaip galimą modeliavimo veiksmą. Praktiniais eksperimentais ieškota ekspresyvių tekstilės medžiagiškumo sąsajų su dizaino veiksmais ir gestais. Šiuo tikslu buvo apibrėžta „Atmosferinio erdvės režisavimo studija“, paremta skirtingais režisavimo būdais, pasitelkiant tekstilės instaliaciją (ang. setup).

„Atmosferinio erdvės režisavimo studija“ atkreipia dizainerių dėmesį į modeliavimo veiksmus ir gestus. Dizaino sąlygos, kurias ji siūlo, pabrėžia sąmoningumo, nuolankumo ir prisitaikymo svarbą interjero dizaino procese. Dizaino edukacijos programose ši praktika galėtų padėti pamatus dizaino modeliui, paremtam įkūnytu erdvės suvokimu.

Summary

Atmospheric Spatial Modelling. Ways of Staging Space with Textile Setups

The disciplinary boundaries of physical modelling are stretched considerably when it is used in an art-based research context. This practice-based research looks at the ways in which the concept of “atmospheric” redefines and expands our understanding of spatial modelling practice. The research is underpinned by emerging theories that posit the performative, embodied, and cinematographic potentials of spatial modelling. 

Atmospherically rich dwelling environments do not arise from conceptualised, representational modelling frameworks, as these simply do not allow for atmospheric expressions. The design perspective adopted in this inquiry placed the focus on modelling practice and, consequently, related acts and gestures. The aim of this research was to explore the potential of spatial modelling as a fundamentally atmospheric activity, and staging as a spatial modelling act.  The practical work investigated the expressive potential of textile materiality with regard to design acts and gestures; a conceptual framework called The Atmospheric Staging Studio was used for the methodological exploration of modalities and modes of staging with textile setups. 

The Atmospheric Staging Studio sensitises designers to modelling acts and gestures. The design conditions it suggests highlight the importance of awareness, humbleness, and adaptability within the interior modelling process. In design education programmes, the further development of this framework could lead to a design model based on embodied spatial knowledge.