Doktorantūra

Gerda Liudvinavičiūtė

Kūrybinio darbo tema: "Klajojanti būtis. Dizainas posthumanistiniame kontekste". Vadovas doc. Mantas Lesauskas

Tiriamojo darbo tema: "Klajojanti būtis. Dizainas posthumanistiniame kontekste". Vadovė doc. dr. Odeta Žukauskienė

MES GYVENAME RAMIOJE NEŽINOJIMO SALOJE TARP JUODŲ BEGALYBĖS JŪRŲ IR NEREIKIA GALVOTI, KAD TURIME AR GALIME KELIAUTI TOLIAU. MOKSLAS SPARČIAI EIDAMAS PIRMYN, IKI ŠIOL MUMS MAŽAI KENKĖ, BET VIENĄ DIENĄ, VIENA NUO KITOS ATSIRIBOJUSIOS ŽINIOS ATVERS TOKIUS BAUGINANČIUS TIKROVĖS IR MŪSŲ BAISIOS PADĖTIES VAIZDUS, KAD MES IŠPROTĖSIME ARBA BĖGSIME NUO MIRTINOS ŠVIESOS Į NAUJO TAMSAUS AMŽIAUS TAIKĄ IR SAUGUMĄ.

H.P. LOVECRAFT

Pasaulyje, kuriame mokslas vis labiau atveria tamsią žinojimo prarają, norisi bėgti gilyn į tamsą. Tikrovė tampa fantastiškesnė nei fikcija. Posthumanistėje eroje, tampame vis mažiau žmonėmis. Ieškodama vietos sau, tarytum bėgu nuo savęs ir grįžtu į save. Nevalingai kyla klausimas, kaip galime būti tikri, kad mūsų mintys yra mūsų, jei didžiąją dalį žmogaus, sudaro nežmoginiai organizmai? Kaip galėčiau atsiriboti nuo savojo žmogiškumo, bet vis dar kurti?

Erdvėje besikuriančios juslinės formos, savo būtimi, savo jusliškumu - viršija materialumą. Ir aš - esu besikeičianti gyvastis, sankaupa erdvės. Esu kiautas būtybėms, tarpstančioms manyje.

Klajoju - žmogiškumo paraštėmis, ieškodama balanso, kuriame nenuskęsčiau. Klajoja ir mano kūnas, net pačioje fiziologiškiausioje savo formoje. Klajoju, kaip klajoklis nervas manyje.

Priimti klajoklio perspektyvą posthumanistiniame rakurse, gali reikšti kurti Jam, kurti dėl Jo. Bakterijos, kurios gyvena žarnyne, per klajoklį nervą, geba komikuoti su smegenimis. Net jei galvojame, kad esme žmonės, sąmoningos, nedalomos būtybės, išties, mūsų kūnai efemeriški. Cheminės dalelės, hormonai ir įvairiausi fiziologiniai procesai mumyse - kiekvieną akimirką mus deformuoja ir verčia nepažintomis gyvastimis. Kartais, sumažėjame lig vieno taško, o kartais, užpildome didžiausias erdves.

Kolonistai - apsigyvena ir miršta mumyse, keisdami mūsų temperamentą, charakterį ir troškimus.

Esame laimingi, kai laimingos būtybės mumyse. Kai laimingas klajoklis, klajojame ir mes.

Pilve skraidančius drugelius - pažadina klajojantis nervas. Kai jaučiame orgazmą, kai liečiamės - klajoklis nervas klajoja mūsų kūnuose. O bučinio metu, bent valandai apsikeičiame DNR ir tampame kažkuo truputį kitu.

Rodos, klajoklis ir kiti, nežmoginiai organizmai mus užvaldo. Tad kodėl mes vis dar kuriame žmonėms, kuriame dizainą, paremtą vartotojo patirtimi, jei tikrasis užsakovas - paslaptingos būtybės?

Savo meno tyrime, kliaujuosi šiuolaikiniais mąstytojais, kurie siūlo atsiriboti nuo ankstesnių žmogiškumo apibrėžimų, pripažinti nežmogišką tikrovę kaip sudarančią visą mūsų tikrovę ir sukurti naujas postžmogiškas perspektyvas. Tad aš - ieškau būdo kurti, ieškau būdo suvokti save.

Pradedu nuo judesio. Tai kūno kismas, tarnaujantis klajokliui. Kurdama kūniškus judesio ritualus, kurie pradžiugintų manyje tūnančią būtybę, vėliau juos apdoroju grafiškai. Skenuoju savo kūną, bandydama išjausti formas, kurios iš tiesų yra geras dizainas. Tik ne žmonėms, o jiems - nežmoginiams organizmams. Ir galiausiai, dėliojant koliažus - mano kūnas tampa formomis, atkartojančiomis būtybes, primenančias tai, ką vadiname ne-žmogiškumu.

KLAJOKLIO NERVO RITMAS NR. 1; BHASTRIKASANA