Viola Curreli-Matulienė (VDA)
Neorealizmas Lietuvoje ir Baltijos šalyse: analogijos ir nesuderinamumai su Italijos menu
Kaip parodė kairiųjų pažiūrų Realistų paveikslų analizė, meną menininkai naudojo kaip politinių ir socialinių ideologijų propagavimo priemonę. Nepaisant akivaizdaus judėjimo tikslų ir bruožų panašumo tarptautiniu mastu, akivaizdu, kad socialinės tikrovės ir temų vaizdavimas turėjo „provincinį“ pobūdį. Tai reiškė tiek teminius pasirinkimus vaizduojant darbininkų klasę ir kasdienį gyvenimą, tiek regioninių bei vietinių realijų perteikimą, kurie buvo neatsiejama menininkų kultūrinio formavimosi dalis.
Tokiu būdu tarptautiniai realizmai, ypač tyriamų „Tarpsektorinių socialistinių realizmų“ kontekste, laikomi dinamiška menine srove. Tikrovės suvokimas laikomas kintančiu priklausomai nuo vietinio teminio turinio, sociopolitinių objektų ir meninių kūrinių išraiškos bruožų.
Kaip 1983 m. teigė Enrico Crispolti, Renato Guttuso neorealistiniai paveikslai, pateikia tris skirtingus tikrovės suvokimo tipus: „[tai] santykis su suvokiamąja tikrove, santykis su menine tradicija, menininko požiūrio taškas ir kūrinio pilietinė vertė“. Hipotezė, pavadinta Daugybinių realizmų teorija, siūlo tikslų italų neorealistinių paveikslų apibrėžimą, kurie šiame tyrime laikomi „Tarpsektorinių socialistinių realizmų“ dalimi, ir yra nemonomitiniai bei priklausomi nuo vyraujančio sociopolitinio konteksto.
Crispolti pasiūlyta teorija itin tinka siekiant tyrime parodyti tiek „provincinius“, tiek tarptautinius sovietmečio Lietuvos realistinių paveikslų bruožus, reikalaujančius novatoriškos analizės, derančios su šiuolaikinėmis transnacionalinėmis ir decentralizuotomis sovietinio meno sampratomis.
Tyrime bus analizuojami meniniai mainai tarp lietuviškų ir itališkų neorealistinių paveikslų, išryškinant meninius ir sociopolitinius panašumus bei skirtumus tarp šių judėjimų. „Daugybinių realizmų teorija“ bus taikoma kaip pagrindas analizuojant Vincento Gečo ir Silvestro Džiaukšto kūrinius nuo 1950-ųjų iki 1980-ųjų.
Analizuojamas chronologinis laikotarpis atitinka meninį išsilaisvinimą SSRS valdymo metu, prasidėjusį valdant Nikitai Chruščiovui (1956), ir pasiekusį kulminaciją išsisėmus socialinei „Tarpsektorinių socialistinių realizmų“ paskirčiai, kurią simbolizuoja Perestroikos įvedimas (1985).
Iliustracija: Vincentas Gečas, Bedarbių demonstracija (1965), oil on cavas, 161x191, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
