Ugnė Marija Gausmanė
Potrauminė tyla humanistinėje fotografijoje: Izio Bidermano kūrybos atvejis
Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje dominavusi fotografija formavo šalies įvaizdį ir kolektyvinį tapatumą, nukreipiant žvilgsnį į dabarties realijas ir kasdienybę, o karo išgyvenimus ir trauminę patirtį išstumiant. Gyvenant valingos tylos visuomenėje, fotografų estetinė raiška bylojo apie nebūties meditaciją bei maskavo atminties stoką. Vis dėlto humanistinės fotografijos atstovai nevalingai suteikė estetinę raišką tylai, kuri slypi pačioje fotografijos kalboje. Darbe teigiama, kad humanistinės fotografijos estetika liudija apie nevalingos tylos egzistavimą, kuris gali būti matomas tik tada, kai analizuojamas iš įtarumo hermeneutikos perspektyvos, kuri atliepia tyrimo tikslą ir problematizuojant vaizdą ar su menininku susijusią informaciją padeda išryškinti ne tokias akivaizdžias ar suprantamas humanistinės fotografijos prasmes, atsiskleidžiančias už (arba šalia) vaizdo ar teksto ribų. Tyrimo chronologinės ribos sutampa su humanistinės fotografijos vyravimu pasaulyje – tai 5–7 dešimtmečiai. Kartu, pasirinktu laikotarpiu vyko intensyviausia kultūrinė ir socialinė kaita po Antrojo pasaulinio karo, kuri atsispindėjo ir humanistinės fotografijos atstovų darbuose per patirtų išgyvenimų atspindėjimo vengimą. Bidermano kūrybos atvejo analizė atskleidžia apie tylos raišką, kurioje juntamas sudėtingas ryšys su praeitimi. Analizė leidžia praplėsti humanistinės fotografijos suvokimo ribas, plėsti kritinį lauko vertinimą.
Iliustracija: Izraelis Bidermanas, Florimono akligatvis 8, 1948,
sidabro želatinos atspaudas, 32,9 x 26,8-40,4 x 29,9, Paryžiaus moderniojo meno muziejus, inv. nr. AMPH
261
