Doktorantūra

Renata Mockutė

Nykstančios architektūros estetika: kūrybinės strategijos ir meninės interpretacijos

Įsivaizduokite lėtai, nebyliai skęstantį gigantišką laivą, kuris sulėtintai leidžiasi į giliuosius užmaršties vandenis. Laivui panirus, iššaunama signalinė raketa,
tikintis pranešti apie pavojų ir pritraukti rūpestį. Paradoksalu, kad išsigelbėjimą gali nulemti raketos garso stiprumas ir ryškumas.
Panašu, kad šiuolaikinėje visuomenėje istorinė architektūra neretai patiria grimzdimą į užmaršties vandenis, nes tų, kurie turi potencialą iššauti signalinę raketą ir apgaubti rūpesčiu, mažėja.
Sėkmės atveju neretai istorinį architektūros paveldą išgelbėja priemonės, nepaisančios kontekstualumo, autentiškumo, medžiagiškumo, tvarumo ir proporcijų tikslumo.
Istorinės architektūros praradimas yra ne tik fizinių pastatų netektis, bet ir tautinio tapatumo, kultūros paveldo bei socialinės sąveikos nykimas. Ši problema buvo aktuali jau XIX amžiuje ir tebėra
svarbi šiandien. Istoriniai pastatai dažnai atsiduria aktualumo paraštėse, o vyraujančios kultūros
paveldo strategijos neleidžia pilnai išnaudoti jų potencialo, ribodamos indėlį į kultūrinį paveldą, urbanistinę raidą ir socialinį dialogą.

Tyrime analizuojami paradoksai, kai valstybės saugomų istorinių daugiabučių autentiški elementai keičiami pigesnėmis ir greitesnėmis alternatyvomis, neretai pašalinant istorinius pastatų atributus. Restauravimo kultūros stoka keičia gyvenamųjų namų architektūrinę estetiką, spartina nykimo procesus ir keičia šių pastatų vaidmenį visuomenėje. Kuriant menines interpretacijas, kyla esminė dilema: kaip galima stiprinti visuomenės ryšį su istorine architektūra? Kokią signalinę raketą galima iššauti Lietuvoje, aktualizuojant nykstančius istorinius pastatus? Kaip skatinti rūpesčio kultūrą?

Disertacijoje siekiama rasti veiksmingiausia kūrybines strategijas ir menines interpretacijas, kurios padėtų aktualizuoti nykstančią istorinių daugiabučių estetiką. Tikslas – sukurti metodologiją, leidžiančią integruoti istorinę nykstančią architektūrą į šiuolaikinį kontekstą ir pasiūlyti meninę-kūrybinę strategiją, skatinančią visuomenės įsitraukimą.

Iliustracija: Fasado istorinių elementų šalinimas, Vilniaus senamiesties, 2025