Ieva Butkutė
Metamorfozė. Kompleksiškas aplinkos (per)kūrimas. Architektūros medžiagiškumas
Visa gyvybė Žemėje yra sukurta iš medžiagos, kuri gyveno šioje planetoje prieš atsirandant bet kokiai gyvybės formai. O dabar tai, ką vadiname planetos sausuma yra anksčiau gyvavusių rūšių metamorfozės. Liesti žemę ar vaikščioti smėliu – tai susijungti su kadaise egzistavusiais. Anksčiau kūrėjais buvo kiti organizmai, dabar kūrėjai esame ir mes – žmonės.
Meno projektu svarstoma dirbtinės aplinkos perkūrimo galimybė bei dehumanizuojanti planetos paviršiaus performavimo problematika. Retai susimąstome, jog technologiniai įrankiai ar pastaruoju metu sparčiai tobulėjantis dirbtinis intelektas nėra egzistuojantys patys savaime beorėje erdvėje ir yra sukurti tik žmogaus dėka. Tai medžiagišką kūną turintys objektai, sukurti, pasitelkiant ir iškastinius Žemės elementus.
Tyrimas koncentruojamas į urbanistinius miesto audinius, kurie dar įvardijami kaip ne vietos[1] (erdvės, kuriose sutelkta gamyba, logistika ir atliekos. Čia žmogus lieka anonimišku ir neturi didelės reikšmės). Projekte nagrinėjami industriniai miesto audiniai, kuriuose kuriamas disbalansas tarp pramoniniu požiūriu naudingų žaliavų ir ekologine prasme toksiškų ar tiesiog nevertingų atliekų. Čia susipina asmeninė patirtis - distopinio postgamtinio kraštovaizdžio Kėdainiuose vaizdiniai, susirūpinimas planetos būkle bei siekis keisti kūrėjo vaidmenį iš stebėtojo į aktyvaus dalyvio. Juk visi gyvieji ir negyvieji organizmai sudaro vientisą ekosistemos tinklą.
Teritorijose, kuriose šalutinis produktas yra pramoninės atliekos aš imuosi kurti kraštovaizdį ir architektūrą, kuri galėtų virsti ne atlieka, o aplinka. Taip, dirbant įvietintose erdvėse, pradedamas kurti dirbtinės aplinkos metamorfozės scenarijus.
Iliustracija: Autorės sugeneruota metamorfozės proceso iliustracija
[1] Peter Osborne: Non-places
