Goda Verikaitė
Materijos in flux: architektūriniai pasakojimai iš Vilniaus ir Roterdamo
Raktažodžiai: materija, architektūra, kraštovaizdis, agentiškumas, ciklas, regeneracija, spekuliatyvus pasakojimas
Kraštovaizdis – ... – architektūra – ... – kraštovaizdis
Kokius žodžius įrašytum tarp šių skiriamųjų ženklų? Kiek geologinių ir simbiotinių procesų, utopinių pažadų, atminties saugyklų, ekstraktyvių materijos virsmų telpa į šį ,,tarp‘‘, kol kraštovaizdis tampa architektūra, o architektūra kraštovaizdžiu?
Architektūra dažnai nesuvokiama kaip vyksmas, bet, veikiau, kaip linijinio proceso rezultatas. Pasitelkiant skirtingas materialiosios kultūros teorijas, šiame meno projekte tyrinėjamas kraštovaizdžio ir architektūros ryšys, kaip nuolat tarpstantis darinys. Šiuo tyrimu architektūros diskurse siekiama keisti įsisenėjusį požiūrį į materiją, siūlant į ją žvelgti ne į kaip pasyvią ir nebylią žaliavą, o kaip į politiniuose, kultūriniuose ir ekologiniuose kontekstuose veikiantį gyvą elementą.
Tyrimo idėja atkeliauja iš dviejų atvejų, kuriuos apjungia asmeninė autorės patirtis gyvenant ir kuriant tarp Lietuvos ir Nyderlandų. Iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturintys urbanistiniai kontekstai šiame projekte netikėtai pradeda megzti dialogą per savo materialias biografijas. Tyrimo atvejais pasirenkami Lazdynų masinės statybos rajonas Vilniuje ir Hoge Bergse Bos parkas Roterdame, suformuoti 20 a. antroje pusėje, kaip vyravusių ideologijų fizinė išdava. Lazdynų statyboms naudotas Gariūnų karjere iškastas žvyras. Tuo tarpu kalvotas Hoge Bergse Bos reljefas dirbtinai sukurtas iš Roterdamo miesto griuvėsių ir atstatymo liekanų po Antrojo pasaulinio karo.
Ši paralelė skatina architektūrą suvokti ne kaip statišką struktūrą, o kaip ciklišką sistemą. Stovintis pastatas tokiu atveju—tik sustabdytas momentas laike. Arba agentiška ,,būtybė, esanti dinamiškame ir nenuspėjamame procese net ir griuvėsių stadijoje‘‘[1] bei nuolat kurianti ryšį su kitais aplinkos aktoriais. Tyrime klausiama: kaip kraštovaizdžio–architektūros virsmų procesai meninėmis priemonėmis gali būti perrašomi į materijos regeneracijos scenarijus, taip skatinant medžiagišką sąmoningumą bei žadinant vaizduotę erdvinėms praktikoms?
Žodis ,,regeneracija‘‘ į architektūros lauką atkeliauja iš biologijos. Salamandra geba atsiauginti savo prarastą galūnę kaip ir žmogaus šonkaulis savaime suauga po lūžio. Jei į pastatą žvelgiame kaip į gyvą būtybę ar tam tikrą kraštovaizdžio stadiją, tai kokias naujas regeneracijos formas ji gali generuoti? Tyrime meninėmis priemonėmis ieškoma radikalių materijos regeneracijos išraiškų ir metaforų. Tam pasitelkiami tiek empiriniai lauko tyrimai, archyvinės medžiagos rinkimas, interviu, vietų dokumentacija bei vaikščiojimas po tyrinėjamus kraštovaizdžius, tiek spekuliatyvūs vaizduotės įrankiai. Eksperimentai su tradiciniais architektūros formatais kaip modeliais, dioramomis, medžiagų prototipais bei kartografijomis persipina su tekstiniais ir video pasakojimais. Taip meno projektas auginamas kaip daugiasluoksnis ir pulsuojantis tyrimo tinklas.
Pasivaikščiojimas Gariūnų karjere. Foto: D. Ratkutė
__________
[1] Buchli, V. (2016), An Archaeology of the Immaterial. Routledge.
