Artūras Mitinas
Nejauka visuomeninio sterilumo kontekste
Nejaukos sąvoka, klasikinėje psichoanalizėje apibrėžianti unheimlich fenomeną, lietuvių kalboje turi gerokai platesnį reikšmės lauką, apimantį bendresnio pobūdžio socialinės trinties, tarpžmogiškojo santykio nepatogumo reikšmes. Pasitelkdamas kasdieniškiau vartojamą žodį ‘nejauka’ vietoje the uncanny arba unheimlich terminų sąmoningai siekiu nurodyti į pojūčius išeinančius iš už klasikinės psichoanalizės rėmų ir sugrąžinti jiems išoriškumo, tarpasmeniškumo matmenį. Neretai tokios nepatogumo ir trinties ‘vietos’ yra persismelkę atitolusiais asmeniniais ir visuomeniais prisiminimais, nusidėvėjusiais dėl jų kasdieniškumo, trivialumo, dėmesio nesufokusavimo ar pasąmoninio išstūmimo. Tačiau tam tikrose aplinkybėse šie užsimiršę prisiminimai gali išnirti netikėtomis formomis, familiarūs ir artimi dalykai gali atsiskleisti netikėta, svetima, nepažinia puse.
Tokie reikšmės ir pojūčio apvirtimai kartais gali būti dramatiški, tačiau taip pat jie gali būti ir pakankamai nežymūs, sunkiai apčiuopiami. Nežymūs diskomforto ir dirginimo pojūčiai aktyvuoja kasdienybėje sunkiai pastebimas socialines ir psichologines reakcijas, susitelkimo, prisitaikymo mechanizmus, kurie nebūtinai pasiekia reikšmingumą, kulminaciją, ar netgi sąmoningumą. Atitinkamai tyrimo, kūrybinės ir kuratorinės prieigos gali būti visai ne dramatiškos, o veikiau orientuotos į kūniškąją atmintį, lėtą įsibuvimą, įsižiūrėjimą, kartojimą - leidžiančios netolydumams, nesuderinamumams ir įtrūkiams atsiskleisti bei išnirti į paviršių patiems, be išankstinės naratyvinės režisūros.
Nejaukias reakcijas, kurias tyrinėju meninėje ir kuratorinėje praktikoje dažniausiai iššaukia kūniški, erdviniai, materialūs patyrimai. Juos gali aktyvuoti naujai pakreipta šviesa, medžiagiškos ir simbolinės priešpriešos, dialogai su erdve arba jos išvalymas, kūriniai, atkreipiantys dėmesį į tai, kas jau yra įdomu ar keista aplinkoje. Specifinės erdvės, kuriose kuruojamos parodos arba įvykiai, neretai pasižymi heterotopiniu neapibrėžtumu – yra netekusios savo pirminės paskirties, lūkuriuoja gyventojų dėmesio periferijoje. Akcentuojant istorinius netolydumus, nedermes, įtrūkius - kuriama naujo santykio su erdvėmis galimybė. Visa tai taipogi tinka perkeltine prasme pasakyti apie ‘vidines erdves’, kuomet kūrybinėje ir rašymo praktikoje, pasiremdamas primiršta menine medžiaga ar prisiminimais, atsigręžiu į laike atitolusius asmeninius gyvenimo etapus. Šių atsigręžimų tikslas taipogi yra prasiskverbiant pro savotišką asmeninio nejaukumo pluoštą priartėti prie universalių emocijų, afektų ir intensyvumų, kurie galimai vis dar neakivaizdžiai formuoja socialinės kasdienybės foną. Šias praktikas traktuoju kaip savotiškas anti-sterilumo, neskubėjimo ir gebėjimo įsijausti pratybas.
Iliustracija: Nejauka, VRM kultūros, pramogų ir sporto rūmai, Vilnius, nuotraukos autorius Lukas Mykolaitis.
