Projektinė veikla

Biofilosofija prieš psichopolitiką: estetika ir empatija hibridinio karo sąlygomis

Karo sąlygomis mokslas ir technologinė plėtra įgauna prioritetinę reikšmę: stiprėja laboratorijų ir gamybos ryšiai, auga užsakymai ginkluotei, naikinimo technologijoms, jų valdymo bei programavimo sistemoms. Šiame kontekste kyla klausimas, kokios yra meninės kūrybos ir estetikos galimybės bei poreikiai hibridinio karo sąlygomis. Ar meninė praktika neišvengiamai atsiduria priešpriešoje su mokslo ir technologijų pažanga, atsigręždama į pasenusias ar marginalizuotas technologijas? Ar visuomenės inžinerinis išradingumas, nukreiptas į kasdienių išgyvenimo poreikių tenkinimą, naudojant civilizacijos fragmentus ir būties griuvėsius, gali tapti meninės refleksijos ir estetinės analizės objektu? Šiame kontekste svarstoma, ar išlikimo technikos, paremtos prieinama technologija ir kasdiene inžinerine improvizacija, priklauso meno ir estetikos, ar veikiau socialinių mokslų tyrimų laukui.

Tarptautinės teisės instrumentai ir politiniai susirūpinimo pareiškimai hibridinio karo akivaizdoje dažnai pasirodo esantys bejėgiai prieš agresoriaus demagogiją ir cinizmą, įstrigę normatyvinių struktūrų ribose. Tuo pat metu meno studijų ir meninės praktikos ateitis, sparčiai kintant naujųjų technologijų inspiruotiems paradigminiams modeliams, išlieka neapibrėžta. Hibridinio karo poveikis jaunųjų menininkų kūrybinei veiklai yra neišvengiamas. Ši meno praktika kelia klausimą, ar psichopolitikos strategija „įtikinti, o ne slopinti“ gali atsverti biofilosofijoje aprašomas kontrolės ir prievartos formas ir kokį vaidmenį šiame konflikte gali atlikti šiuolaikinė meninė kūryba.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT LT), sutarties Nr. S-SV-26-27.