Gegužės 22 d. ISM universitete vykusioje konferencijoje „Naujoji karta su LMT“ šeši Vilniaus dailės akademijos magistrai pristatė savo meno ir mokslo tyrimų rezultatus. Tai – svarbus žingsnis į jaunosios tyrėjų kartos akademinę ir kūrybinę brandą.
„Ypač džiugu matyti, kad jūs, jaunieji tyrėjai, siekiate gilinti žinias ne tik auditorijose, bet ir per meno ar mokslo tyrimus,“ – sakė LMT pirmininkas dr. Gintaras Valinčius.
Grafinė notacija M. K. Čiurlionio kūriniui
Grafikos katedros magistro studentė Liepa Sofija Vareikaitė savo tyrime išsikėlė tikslą sukurti grafinę notaciją M. K. Čiurlionio kūriniui Fuga in B.,Op. 34., įgalinančią žiūrovus suvokti ir interpretuoti kūrinį per vizualinę prizmę, padedančią vizualizuoti muziką. Tyrimo temą padiktavo prieš keletą metų Liepos atrasti nematyti natų rankraščiai. Viršuje, virš juodu rašalu popieriuje įrašytų garsų esančios trys raidės MKČ sukėlė smalsumą – ar tai gali būti pasimetęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio natų rankraštis? Norėdama įminti šią mįslę, studentė pasiteiravo muziko Roko Zubovo, kuris patikino, kad natos - ne paties Čiurlionio ranka rašytos, o greičiausiai, nuoširdaus perrašinėtojo darbas, pažymint, kad kūrinys yra Čiurlionio, nes lietuvių muzikos genijus savo natų nepasirašinėjo.
Šio projekto tikslas buvo atsakyti į klausimą, ar grafinė notacija gali gyvuoti vizualaus meno medijoje, išimta iš muzikos konteksto. Studentė intuityviai pasirinko tyrinėti Čiurlionio Fugą in B, Op. 34. Vėliau, remdamasi atrastais šaltiniais ir chronologiškai ieškodama panašios datos, kada ši fuga buvo sukurta, pagrindė spėjimą, kad Čiurlionis šį kūrinį kūrė galvodamas, jog tai bus „Jūros“ įžanga.
Anot S. Vareikaitės, įmanomos garso ir vaizdo sąsajos įvyksta tik dėl žmogaus įtakos. Visos sąsajos yra subjektyvios ir be žmogaus indėlio – neveiksnios. Jos projektas ir didžiulis meninis tyrimas, slypintis už fotopolimero plokštėje išraižytų a raidelių, įspaustų popieriuje, jūros bangomis iškyla prieš žiūrovo akis – ją garsu arba kvėpavimu gali paversti kiekvienas žiūrovas.
Šiuolaikinis baltų kalendorinio paveldo aktualizavimas
„Modernėjančioje visuomenėje pamažu silpsta lietuvių tautinė savimonė, kultūrinis raštingumas ir tautinio paveldo kaip vertybės tausojimas, tad įvairių etnokultūrinių šaltinių aktualizavimas tampa itin reikšminga tautinio identiteto išsaugojimui dalimi. Vienas iš šių etnokultūrinių šaltinių – baltų kalendorinis paveldas“, - konferencijoje pasakojo grafinio dizaino magistro studentė Patricija Kell.
Tyrime kalbama ne tik apie fizinius senovės kalendorius, bet ir plačiąja prasme apie kalendorius, kaip laiko skaičiavimo koncepcijas, savyje fiksuojančias baltų kultūros paveldą. P. Kell atliko analizę ir išskyrė esminius baltų kalendorinio paveldo aspektus – ankstyvojo mėnulio kalendoriaus reliktus bei vėlesnį žemdirbių saulės kalendorių, iš kurių susidarė pagrindinis baltų kalendorinio paveldo „stuburas“. Surinkta informacija buvo struktūrizuojama, išskiriant svarbius (bei įdomius) kalendorinio paveldo aspektus, kaip šventes, prietarus ir tikėjimus. Vizualiai projekto daliai įgyvendinti fiksuojami autorių metų ir mėnesių vizualiniai apibūdinimai bei fizinių senovės baltų kalendorių estetinės tendencijos.
Tipografinėms animacijoms sukurti buvo naudojami senoviniai lietuvių mėnesių pavadinimai. Užrašyti pavadinimai „apvedžiojami“ judančiais spindulių motyvais, kuriuos sekant akimis, galima įskaityti užšifruota mėnesį. Kuo mėnuo arčiau vasaros, tuo spinduliai ryškesni, pavadinimą įskaityti yra lengviau, o kuo arčiau žiemos - spinduliai mažėja, o susikaupimo ir įsižiūrėjimo reikalaujama daugiau. Šiuo spindulių sekimu akimis siekta abstrakčiomis formomis imituoti senąją atidaus gamtos ir laiko tėkmės stebėjimo praktiką.
Projektas atskleidė, jog baltų kultūra, šiuo atveju kalendorinis paveldas, turi skirtingų ir originalių reprezentacijos bei aktualizacijos galimybių pasitelkiant baltų kultūrai netradicinę tipografikos ir itin modernias skaitmeninės animacijos, web dizaino bei 3D modeliavimo medijas.
Balta tamsa Misionierių soduose
Įvietinto meno magistro studentės Rėdos Brandišauskienės meninis tyrimas paremtas tarpdisciplinine rezonansinio atvejo studija – naujų statybų Vilniaus senamiestyje įsilaidavimo tendenciją vainikuojančiu 2007-2020 m. „miglotomis“ aplinkybėmis išvystytu daugiabučių kompleksu iki to griežtai saugoto Misionierių ansamblio teritorijoje, istorinių sodų vietoje.
Analizuoti rašytiniai šaltiniai - dokumentai, taikytas neformalaus pusiau struktūruoto interviu metodaspadėjo įvardinti ir „išardyti“ „miglą“, gaubusią ir įgalinusią įgyvendinti skandalingas statybas ir kartu iliustruojančią bendrą Vilniaus senamiesčio apsaugos problematiką XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais.
Tyrimas padėjo įvardinti, kokiame kontekste, kokiomis sąlygomis ir konkrečiais būdais siauras privatus trumpalaikis turtinis interesas sugeba dominuoti formaliai saugomo ilgojo laikotarpio nepiniginio viešojo gėrio – Vilniaus senamiesčio vertės – sąskaita. Išryškėjo paradoksas: barokinį Misionierių ansamblį, pergyvenusį karus, carinę ir sovietinę okupacijas bei gaisrus, labiausiai pažeidė mūsų kartos, skaičiuojančios nebe pirmą atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, abejingumas ir greitos naudos troškimas.
Kūrybinė projekto dalis įgyvendinta pasitelkus dirbtinį rūką tarsi „baltą tamsą“, kuris laikinai uždengė kraštovaizdį Misionierių ansamblio gyventojams, kuriems perkant būstą žadėta „senamiesčio panoramą kasdien turėti tarsi ant delno“. „Balta tamsa“ – tai vienkartinė, tačiau vieša ir paveiki meninė intervencija, trukusi vos vieną vakarą, bet palikusi simbolinį protesto įspaudą. Kūriniu autorė siekė įvardinti ir išardyti „miglą“, kviesdama ugdytis gebėjimą tinkamai naviguoti sudėtingose situacijose, ypač stovinčius viešojo gėrio sargyboje.
Branduolinės atminties vietų dokumentavimas
Anot FAMM katedros magistro studento Viliaus Juozapo Vingro, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje branduolinės energijos ir karybos pramonės paliko didelį materialų bei kultūrinį paveldą. Atsispirdamas nuo branduolinio paveldo bei kitų sričių mokslininkų tyrimų, Vilius siekė apžvelgti kelis šio paveldo pavyzdžius ir formas bei pasiūlyti šią sritį papildančių įžvalgų. Tyrimo objektais tapo branduolinių elektrinių vietos, paminklai, menantys tam tikrus įvykius, įvairūs organizmai, branduolinių technologijų pasekmių liudininkai - ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, vėžliai, šernai, elniai.
Vilius J. Vingras lankėsi Švedijoje ir Vokietijoje. Švedijoje buvo aplankyti ir dokumentuoti reaktoriai R1 ir R3, lankytasi Skanseno zoologijos sode bei Stokholmo gamtos istorijos muziejuje - ten studentas ieškojo tyrimui aktualių eksponatų ir gyvūnų. Vokietijoje, Hamburgo mieste, aplankytas paminklas radžio ir rentgeno aukoms. Lietuvoje kaip svarbiausius su tyrimo tema susijusius norėjosi pabrėžti: Černobylio motinos paminklą, Visagino mieste esantį paminklą Černobylio aukoms bei Visagino miesto muziejų.
Bendras lankytų vietų bruožas – įprastos branduolinės ikonografijos stoka. Taip atsiskleidžia branduolinio paveldo vietų vaizdinė įvairovė. Dokumentuojant įvairius gyvūnus, jų ryšys su branduoliniais veiksniais buvo labiau numanomas/įsivaizduojamas - savotiška spekuliatyvia fikcija, paremta tyrimais, kurie rodo, kad pradžioje minėtų gyvūnų organizmuose potencialiai gali užsifiksuoti radioaktyvios branduolinių katastrofų ar ginklų bandymų dalelės.
Tyrimo rezultatus sudaro analoginių ir skaitmeninių fotografijų archyvas bei žemėlapių rinkinys. Buvo bandoma nagrinėti ir gilintis į branduolinių atminties vietų bei paveldo sąvokas, ieškoti nestandartinių jų apraiškos formų, bandant integruoti ne tik antropocentrinį žvilgsnį.
Sakyk man (ne)tiesą
„Gimiau 2000-aisiais metais, kai Lietuva jau skaičiavo savo dešimtus metus Nepriklausomybės. Sovietmečio aš nemačiau, tačiau tam tikra prasme tai jaučiau iš savo aplinkos – tėvai, seneliai ir kiti vyresni žmonės, kurie dalyvavo mano auklėjime, neišvengiamai gyveno okupuotoje Lietuvoje, turėjo socialiai prisitaikyti prie tam tikrų taisyklių, ir to pasekmės vis dar yra juntamos jų charakteriuose. Viena iš pagrindinių sovietmečio diegtų vertybių tapo tyla. Nepasakyti kažko, kas galėtų inkriminuoti, dėl ko galima būtų įskųsti ar kitaip nukentėti. Ši tyla yra stipriai juntama mano šeimos atminties klausime“, - pasakoja grafinio dizaino magistro studentė Milda Abaraitytė.
Jausdama, kad giminės istorijoje yra daug nutylėjimų, ji nusprendė daryti šeimos atminties perdavimo tyrimą, kurio metu atliko interviu su trimis skirtingas kartas atstovaujančiomis moterimis – apklausė sesę, mamą ir močiutę. Studentė siekė sužinoti, kaip kiekviena karta yra linkusi reaguoti į atvirus klausimus ir būti atvira. Paaiškėjo, kad tyla prasidėjo dėl skaudaus jos močiutės konteksto, o mama, stengdamasi įsiminti jaunesnės močiutės bei kitų giminaičių pasakojimus, išsaugojo didžiąją dalį šeimos atminties, tačiau kai kurių klausimų stengėsi išvengti arba realybę šiek tiek romantizuoti. Sesuo ir pati Milda pripažįsta visus žinomus trauminius šeimos momentus. Kadangi sesė didžiąją savo gyvenimo dalį augo Nepriklausomoje Lietuvoje, o Milda gimė laisvėje, jų nebevaržo vardan išgyvenimo ir savisaugos sovietmečiu diegta tyla.
Fiziniai objektai (nuotraukos, dokumentai, laiškai, dienoraščiai ar kitų rašytiniai šaltiniai) yra labai svarbūs šeimos atminties saugotojai. Be fizinių įrodymų informacija gali būti iškraipoma arba prisimenama neteisingai, žmogus gali nustoti ja dalintis, arba gali būti nepakankamai subrendęs suprasti perduodamų istorijų svarbą. Galvodama apie šeimos atmintį, ji įžvelgė dvi kryptis – romantizuotą istoriją, kurią girdėjo visą vaikystę, ir tiesą, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Šiame etape vyko sovietinės spausdintos medijos analizė.
Galutine tyrimo prasmę perteikiančia medija tapo konceptuali šeimos atminties knyga. Kiekviename atvarte slypi du paslėpti tekstai, kurie atsiranda tik su šviesa. Šviečiant mėlynai šviesai, atvartuose atsiranda romantizuota, kaligrafijos būdu rašyta istorija su Mildos vaikystės nuotraukomis, o šviečiant raudonai šviesai – išryškėja sovietinės kvadratinės raidės ir realybę perteikianti nuotrauka. Tuo pačiu formatu, per 22 atvartus ji perteikė savo išsiaiškintus faktus apie šeimos istoriją, „išryškino“ teoriją ir faktą. Vienu iš svarbiausių koncepto argumentavimu tampa savo šeimos nuotraukų archyvų naudojimas – sudėdama šeimos atmintį į vieną vietą, ji perduos tai kitoms, po jos ateisiančioms kartoms.
Šviesos eksperimentai kaip įvietinimo dalis
Pasak įvietinto meno magistro studentės Romos Mikalauskytės, žvelgiant į šviesos meną, kaip į atskirą meno šaką, galime įžvelgti daug privalumų: portabilumą, greitą kūrinių adaptavimą aplinkoje, juslinį poveikį žiūrovams bei galimybę apimti dideles erdves. Platus pliusų diapazonas taip pat atneša tam tikrų probleminių aspektų: kaip finansiniai iššūkiai dėl paramos paieškų, techninių ir estetinių žinių sintezių trūkumas.
Šio tyrimo kontekste, į šviesos meną studentė kvietė pažvelgti iš kitos perspektyvos - kaip į įvietinto meno sritį. Šviesos raiška leidžia greitai prisitaikyti prie erdvės - keisti kūrinius priklausomai nuo tam tikrų aplinkos sąlygų, atitinkamai adaptuojant juos skirtingoms vietoms, nesvarbu, ar tai būtų apleista pramoninė erdvė, galerija baltomis sienomis ar rūmai - didelį indėlį įdeda pati erdvė. Romos tyrimo rezultatai prisideda ne tik kaip šviesos meno vystymo dalis, bet ir padeda pritaikyti kūrinius skirtingoms erdvėms kaip įvietinto meno konteksto plėtimas sudarytų šviesos ir filtrų instaliacijas.
Studentė eksperimentavo su portabiliais šviesos šaltiniais, srautinėmis lempomis, lazeriais ir lęšiais. Ne mažais eksperimentų studentė atliko su Frenelio lęšiais, kurie dėl savo lengvo svorio bei galingos fokusavimo funkcijos dažnai naudojami įvairiose srityse nuo scenografijos, švyturių konstruktų iki virtualios realybės akinių.
Džiaugiamės studentų pasiekimais ir tyrimų semestrų metu rezultatais.
Kviečiame visus teikti paraiškas LMT Studentų tyrimų semestrų metu ir Vasaros praktikos konkursams. VDA projektų skyrius padeda visuose konkurso etapuose: nuo paraiškų tikrinimo, tobulinimo ir pildymo sistemoje iki pagalbos projektą įgyvendinti po finansavimo gavimo. Šie tyrimai – tai galimybė studentams savarankiškai atrasti naujų dalykų, tirti nepažintą meno ar mokslo sritį ar dar labiau įsigilinti į dominančią nišą. Pristačius tyrimo rezultatus per mokslinę konferenciją, neretai jaunieji tyrėjai sulaukia darbo pasiūlymų, užmezga naudingas pažintis, sudomina savo darbais žiniasklaidos atstovus ir teigiamai viešina savo bei VDA vardą.
Aprašytiems studentų tyrimams semestrų metu finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT). Sutarčių Nr.: S-ST-24-46, S-ST-24-47, S-ST-24-48, S-ST-24-49, S-ST-24-50, S-ST-24-51.
.png)
