In Memoriam

Ievai Pleikienei (1971 12 13 – 2024 05 27)

Jautri, mylinti žmones ir gyvenimą, dalykiška ir tiesmukai, tačiau visada argumentuotai, išsakanti savo požiūrį ir tą daranti be pykčio, bet su giedra, nuginkluojančia šypsena veide – tokia mano atmintyje išliks kolegė Ieva Pleikienė.

Man patinka tiesūs žmonės, manęs netrikdo jų tiesmukumas, todėl 1997 m. pradėjusi dirbti VDA Dailėtyros institute, su Ieva greitai radau bendrą kalbą. Tuomet daugelis mūsų buvome jauni, profesinį kelią pradedantys tyrėjai, mus džiugino profesiniai atradimai, bet ir kankino egzistencinis nerimas rengiant ir apginant disertacijas, todėl vienas kito išklausymas ir palaikymas padėjo judėti į priekį ir nesutrikti iškilus didesnėms ar mažesnėms (tuomet atrodžiusioms milžiniškoms) kliūtims. Pasidalinus ant širdies gulinčiais sunkumais, Ieva visada išklausydavo ir akimirksniu pateikdavo racionalų situacijos išaiškinimą, netgi sudėliodavo judėjimo į priekį planą.

Manyčiau, kad Ieva iš prigimties buvo racionali vizionienė ir puiki strategė, neparodanti sutrikimo net ir komplikuočiausiose gyvenimo situacijose arba mokėdavusi savo sutrikimą įžodinti, aiškiai parodydama iškilusios problemos mastą ir ribas. Šios savybės apibrėžia lyderį, kuriuo neabejotinai Ieva ir buvo. Savo, kaip vadovo talentą ji galėjo skleisti 2005 m. paskirta eiti VDA menotyros doktorantūros vadovės pareigas. Buvo nuostabu stebėti, kaip Ieva ne „viršininkauja“, bet nuoširdžiai rūpinasi doktorantų profesiniu augimu ir biurokratinių problemų sprendimu. Tai, kas šiandien VDA Doktorantūros skyriuje yra rutina (doktorantų seminarai, akademinio rašymo kursai, vidinis darbų recenzavimas iki prileidžiant prie gynimo ir kt.) – savu laiku Ievos Pleikienės pasiūlytos, įdiegtos ir labai pasiteisinusios naujovės.

Matymas kaip galima atnaujinti su Vilniaus dailės akademijos studijų procesais susijusią veiklą ir, svarbiausia, noras tą daryti, paskatino Ievą Pleikienę 2019 m. imtis tikrai nelengvų VDA prorektorės studijoms pareigų. Nors tais metais Ieva buvo apsisprendusi, kad atsisakiusi darbo Doktorantūros skyriuje visa galva pasiners į mokslinius tyrimus, tačiau gavusi pasiūlymą eiti aukšto rango administracines pareigas Akademijoje, kad ir kiek padvejojusi, sutiko, nes, kaip pati sakė – „tai bus man iššūkis, bet man įdomu“. Niekada nenustojau stebėtis kaip viename žmoguje dera jautrus žvilgsnis į dailės kūrinius ar kultūros reiškinius ir administratoriaus entuziazmas, padedantis kaip įdomiausią rebusą išgliaudyti atrodytų nuobodžiausius valdiškus raštus, biurokratinius kazusus ir leidžiantis pateikti kitiems to rebuso sprendimo raktą.

Nors tikrai didelę Ievos Pleikienės profesinės veiklos dalį užėmė administracinės pareigos Vilniaus dailės akademijoje, tačiau mes, Dailėtyros instituto mokslininkai, ją atsiminsime ir kaip talentingą sovietmečio dailės tyrinėtoją. Paskatinta savo tėvo, garsaus tapytojo Valentino Antanavičiaus, kuris sakė, kad labai prasminga suprasti dar gyvų menininkų kūrybines intencijas, Ieva gilinosi į XX a. antros pusės Lietuvos dailės situaciją, kurios dalimi ji ir pati buvo. Užaugusi tėvo draugų menininkų apsuptyje, tapusi profesionalia dailėtyrininke stengėsi ne tiek su ta aplinka tapatintis, kiek ją įvairiais pjūviais analizuoti ir pateikti originalias įžvalgas. Ievos Pleikienės mokslo straipsniuose, sudarytuose albumuose, mokslo sklaidos publikacijose atsiveria Rimtauto Vincento Gibavičiaus, Vytauto Šerio, Gintauto Gavenavičiaus, Alfonso Čepausko, Gražinos Didelytės ir kitų XX a. antros pusės menininkų kūrybos klodai. Ieva Pleikienė mokslinių tyrimų objektais nebijojo pasirinkti ilgą laiką marginalizuotus knygų ženklus  ekslibrisus ir dailininkų atvirukus (iš tos temos 2005 m. apgynė daktaro disertaciją), per kuriuos pajėgė atskleisti tokius reiškinius kaip dailės cenzūrą sovietinėje Lietuvoje, kūrybinio žaidimo fenomeną, asmens reprezentaciją ir kt. Nepaprastai gaila, kad liga ir mirtis neleido iki galo realizuoti sumanymo išleisti monografiją iškalbingu pavadinimu „Įkvėptasis pakirptais sparnais: dailininkas vėlyvuoju sovietmečiu. Rimtauto Vincento Gibavičiaus atvejis“. Šis prie pabaigos ėjęs projektas neabejotinai būtų naujai atskleidęs ne tik Gibavičiaus kūrybos gelmes, bet ir dar kartą patvirtinęs Ievos Pleikienės dailėtyrinį talentą.

Manau, kad ir daugiau Ievos įvairiapusio gyvenimo planų liko nepabaigtų įgyvendinti, tačiau tai, ką ji spėjo nuveikti, ką apkabinti, nusišypsoti, padrąsinti, kad viskas yra ir bus gerai – švelnins mūsų visų ją pažinojusių netekties skausmą, gal irgi leis, mokantis iš Ievos, įžodinti savo pasimetimo mastą ir džiaugtis, kad teko pažinti ir kurį laiką per gyvenimą eiti greta gero ir talentingo žmogaus.

Dalia Klajumienė

BIBLIOGRAFIJA