2015 m. lapkričio 19 d. Lodzės miesto dailės akademijoje pristatyta Lietuvos Jaunųjų grafikos kūrėjų paroda.
Ekspozicijoje pristatoma keturių jaunosios kartos Lietuvos grafikų – Augusto Bidlausko, Lino Blažiūno, Elenos Grudzinskaitės ir Lauros Selmistraitytės – kūryba. Visi autoriai panašiu metu baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, aktyviai kuria ir sėkmingai dalyvauja vietiniuose ir tarptautiniuose meno projektuose, jų darbus noriai įsigyja meno kolekcininkai bei muziejai. Visų keturių kūryba pasižymi nuoseklia temų plėtote bei puikia technine meistryste. Šie menininkai atstovauja grynosios grafikos tradiciją – tai unikalus, kelias Lietuvos grafikų kartas vienijantis bruožas. Tačiau jaunieji yra linkę eksperimentuoti – raižymui renkasi netradicinius paviršius, transformuoja klišę, neapsiriboja dvimate plokštuma, kuria grafikos instaliacijas, neretai tradicines technologijas pasitelkia kaip neatsiejamą kūrybos turinio sandą. Būtent šis – grynosios (tradicinės) ir eksperimentinės (šiuolaikinės) – grafikos santykis bei jo sąlygotos prasmės ir yra būdingas visai jaunajai Lietuvos grafikų kartai. Tą vaizdžiai iliustruoja ir ši ekspozija.
Augusto Bidlausko kūrybos pagrindinis personažas yra žmogus. Ne išimtis ir 2013 m. sukurtas mecotintų ciklas. Anksčiau segmentiškai dėliojęs žmogaus kūną iš atskirų dalių ir organų, dabar cinko plokštėse dailininkas raižo vientisus siluetus, tačiau ir toliau yra itin atidus detalėms, simboliams, jų reikšmėms. Kuria antžmogius, nuogus, neslepiančius lytiškumo, susireikšminusius ir atvirai demonstruojančius valdingą galią. Inkrustuodamas į jų kūnus daugybę prašmatnių ir reikšmingų aksesuarų, autorius pašiepia žmogiškąsias ydas ir silpnybes, bergždžią tobulumo, valdžios ir garbės siekį. O slepiami veidai nuasmenina tuos personažus. Skirtingo stiliaus, manieringi ir keisti siužetai daro eklektikos įspūdį, tačiau puikiai perteikia destruktyvią laikyseną, komplikuotą ir sudėtingą (ant)žmogiškumo turinį.
Lino Blažiūno kūryboje nuosekliai plėtojama gamtos tematika, dažnai sutinkami miško peizažai, paukščiai, žvėrys etc. Jis nuolat ieško įvairių meninės raiškos būdų, kurie transformuoja tiek kūrinio turinį, tiek prasmę. Lino kūrybai būdingos efemeriškumo, laikinumo nuojautos. Antai instaliacijoje Paukščio akimis kalbama mistinės prieblandos ir šešėlių kalba. Kūrinys sukurtas pasitelkus ne išmaniąsias technologijas, o sausos adatos techniką, raižant organinį stiklą. Instaliacijoje veikia įvairios stebėjimo taktikos: ratu, vienas priešais kitą, iškabinti segmentai stebi ir veikia vieni kitus bei jų rate atsidūrusius žiūrovus, kurie patenka į glaudų, paveikų pilnaties ir pelėdų bei jų atspindžių įtakų ratą. Blažiūnas geba atrakinti fantaziją – žvelgti į plokštumą ir pamatyti jos gylį, o jis priklauso tik nuo nuoširdaus žiūrinčiojo noro pasinerti į fantastinį jaunojo menininko gamtos pasaulį.
Elenos Grudzinskaitės instaliacijoje Amžinas įšalas pristatomi dirbtiniai ar imituoti kraštovaizdžiai. Amžinas įšalas – tai ¼ Žemės sausumos paviršiaus, kuriame ilgą laiką vidutinė metų temperatūra nuo 0 atskaitos pagal Celsijų juda į neigiamą pusę. Tai teritorija aptraukta ledo ir nežinios sluoksniu, kuris stabdo natūralius irimo ir skaidymosi procesus, keičia įprasto vandens judėjimo ir skverbimosi į žemę trajektorijas. Taip ilgainiui paviršiuje susiformuoja neįprasti ežeringi kraštovaizdžiai, pratrūkusios žemės sluoksniai, neįprastų formų lygumos ir kalnagūbriai. Amžino įšalo sąvoka pasitelkta laiką absorbuojančiam vietovaizdžiui įvardijimui ir sukūrimui. Vietovaizdžio, kuriame asmuo praranda socialinio pozicionavimo pojūtį, kuriame nėra ženklų ir orientyrų, jame išsitrina bet koks betarpiškas erdvės suvokimas. Individas, patekęs į tokią situaciją, linkęs ieškoti naujų patyrimo ir egzistavimo strategijų. O nepažįstamoje teritorijoje jis priverstas susitikti būtent pats su savimi.
Laura Selmistraitytė ištikima medžio raižinio technikai, kurią naudoja konceptualiai. 2012–2013 m. sukurtų didelio formato estampų jautrus koloritas, išgryninta kompozicija susipina su daugiasluoksniu fotografiniu vaizdu. Nuolat nuraižomos klišės pakartotinis atspaudas tame pačiame estampe kuria subtilų sfumato paviršių, bet fiksuoja ir laiko slinktį – taip perteikiama procesualumo kaip nieko neveikimo idėja, glūdinti kūriniuose. Autorei nieko neveikimas yra šiuolaikinio žmogaus kasdienybės dalis. Visuose kūriniuose pasikartojantis žmogaus kūnas uždengiamas audeklu – tai akimirka, kai nieko nevyksta. Tai tyla, laukimas, stingulys ir nuojauta, kad po audeklu guli/miega/ilsisi gyvas, bet gal jau ne žmogaus kūnas, – tai verčia sunerimti, jaustis nejaukiai. Autorė skatina jos kūrinius suvokti intuityviai, patirti būseną, kuriai apėmus nesistengiama veikti aplinkos ar viską suvokti, paaiškinti, leidžiama „gerti“ pasaulį tokį, koks jis yra pats savaime be išgalvotų idėjų, taisyklių, šūkių.
Parodos laikotarpis 2015 m. lapkričio 19 d. - gruodžio 10 d.
Kuratorės: Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė
Organizatorius: Vilniaus grafikos meno centras
Partneriai: Lodzės Władysławo Strzemińskio dailės akademija, Lietuvos dailininkų sąjunga
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
