Didžiausias vizualiųjų menų renginys visame Rytų Europos regione „ArtVilnius’20” spalio 2-4 d. lankytojams pristatė 37 galerijas ir 150 menininkų iš 9 pasaulio šalių, tarp jų - ir VDA galerijas ir menininkus. 11-osios šiuolaikinės meno mugės metu tradiciškai išrinktos geriausios galerijos, menininkai ir kūriniai.
Geriausio jaunojo „ArtVilnius’20“ menininko (iki 35-erių metų) laureate vienbalsiai tapo VDA absolventė, Vilniaus fakulteto Grafikos katedros dėstytoja, dr. Rūta Spelskytė-Liberienė, kurios kūrybą pristatė VDA parodų salės „Titanikas“. Meno mugės vertinimo komisijos pirmininkė dr. Julija Reklaitė taip pat sveikino ir VDA „Titaniką“, vadindama tai galerijos sėkme, suradus labai stiprią menininkę, kokybiškai ir estetiškai instaliuojant jos kūrinius.
Pasak jaunosios menininkės, advokatų kontoros „Cobalt“ įsteigtą premiją ji panaudos retoms ir brangioms kūrybinėms medžiagoms įsigyti.
Mane kūryboje ir įkvepia – ryšiai tarp skirtingų organizmų bei atsitiktinai atsirandančios istorijos. Esu preciziška, viską apmąstau iki milimetrų, tuo pačiu labai vertinu, kai kažkas įvyksta ne pagal planą, būna netikėtas rezultatas, tai labai džiugina. Atlikus daug tyrimų ir eksperimentų, aš priėjau išvados, kad aš negaliu gauti atsakymų vien tik analizuodama. Vien tik racionalumo neužtenka – reikia ir pojūčių. Pavyzdžiui, „ArtVilnius‘20” mano ekspozicijoje galima išvysti magnetitą – paukščių snapuose randamą medžiagą, kuri padeda orientuotis skrendant pagal žemės magnetinius laukus. Įdomu tai, kad ir žmogus turi magnetito, tačiau nepanaudoja šio pojūčio. Tad, manau, verta pagalvoti apie pojūčius, kuriuos galima atrasti, ypač tuos, kurių atrodo, kad neturime. Tiesiog kartais nereikia ieškoti priežasties.
Dr. Rūta Spelskytė-Liberienė
Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’20” spalio 2-4 d. Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salių „Titanikas“ stende (5.15) menininkė lekt. dr. Rūta Spelskytė-Liberienė pristatė pastaraisiais metais sukurtus meno projektus.
Kaune, Tado Ivanausko muziejuje, antrame aukšte, yra darbo vieta – stalas, raudona lempa ir vaizdas per du aukštus į gyvūnų iškamšas. Atsisėdu. Mano protas pasidalina į judesio laukiantį ir matomą judesį neigiantį. Ilgas žirafos kaklas.
Spontaniškai užsirašau į taksidermijos pamokas pas amerikiečių meistrę, greičiausiai tik dėl to, kad perskaitau, kad dalį procesų atvežus žvėrį atlieka ne žmonės, o specialūs vabalai.
Dirbdama prie betoninio elniaragio užstrigau ties mintimi, kad tai nei elnias, nei vabalas. Perėjau į tarpines būsenas, neatpažintus kokonus, vikšrus, grybus, išsiskirstančius į dar takesnes formas – kvapus, pigmentus ar nuodus.
Iš tiesų, ekspozicija nulemta stebėjimo ir žavėjimosi, dažnai – nuostabos. O mano vaidmuo greičiau buvo priimti ateinančius ir supažindinti tarpusavyje.
Dr. Rūta Spelskytė-Liberienė
