Marijos Marcelionytės-Paliukės ir Liepos Sofijos Vareikaitės paroda „Motyvas Radastų g. 2“
Nuo sausio 19 d. iki vasario 20 d. Ąžuolyno bibliotekos Galerijoje (Radastų g. 2, 4 a.) veikia Marijos Marcelionytės-Paliukės ir Liepos Sofijos Vareikaitės paroda „Motyvas Radastų g. 2“.
Atidarymas vyko sausio 21 d. 18.00 val. Galerijoje.
„Su Marija susipažinome magistro studijų fone. Ji – kaip mano kūrybinio darbo vadovė, aš – kaip jos studentė. Tai, kad naujus metus pradedame šiuo nebe studentės ir nebe vadovės duetu, lėmė labai paprasti ir gyvenimiški motyvai. Aš Marijai pasiūliau jungtis į duetą nenorėdama dar vienos vienišos personalinės parodos, o ji sutiko, nes data puikiai sutampa su mažiau aktyviu laiku Dailės akademijoje. Kai pradėjome kalbėtis apie būsimos parodos viziją, supratome, kad abi šioje erdvėje nesame buvusios, o vėliau išsiaiškinome, kad turime daug parodos instaliavimo erdvėje ribojimų. Abi puikiai žinodamos, kokią didelę svarbą parodų instaliavimo niuansuose lemia pati erdvė, susitarėme važiuoti ten su visais savarankiškai atsirinktais darbais, ir kartu su asmeniškais motyvais bei kurti parodą jau ten nuvykus.
Dabar, rašydama šį tekstą, galvoju, kiek daug visų kūrinio atsiradimo pasaulyje motyvų lieka nematomi parodų lankytojui, kuris dažnu atveju parodų erdvėse laiko praleidžia nuo kelių minučių (manosi parodą pamatęs) iki geros valandos (bus pavargęs). Net nesitarus dėl pačių darbų, darbo užkulisiuose – iki kaklo. Tai puikiai iliustruoja keturi pilni puslapiai mano ir Marijos pastabų keičiantis mintimis bendrame „Word“ dokumente ir kelios dešimtys parodos plakato versijų. O ir pavadinimas keitėsi daugybę kartų. Nuo pusiau pusiaujų, klaidžiojimų, kvėpavimų iki suvokimo, kad nė vienos iš mūsų bandymas suvokti „kodėl aš kuriu“ netelpa nė į vieną iš šių žodžių. Nes kartais kuri, kai bloga, kartais kuri, kai gera, kartais kuri, kai nemoki kvėpuoti, o kartais – nes tai yra vienintelis būdas (iš)gyventi.“
--
Apie / Liepa Sofija Vareikaitė/
Prieš keletą mėnesių paskambino mama ir davė man užduotį – sunaikinti žiedą, kurį ji man buvo padovanoju- si. Su tuo žiedu mano mama ištekėjo už mano tėvo. Jos burėja pasakė, kad atiduodama žiedą man, ji perdavė man savo karmą. Nežinau ar tikiu karminiais dėsniais ir visai netikiu prakeiksmais. Tačiau negaliu netikėti kitų žmonių tikėjimais. Todėl sutikau žiedą sunaikinti.
Į Mordorą eiti nereikėjo. Mama sakė, kad užteks žiedą perdaryti į kitą papuošalą. Tą žiedą jai padovanojo močiutė. Tėvas neturėjo pinigų, todėl močiutė perpjovė savo žiedą perpus ir atidavė mamai. Tad jeigu karminiai dėsniai egzistuoja, šioje karminių perdavimų grandinėje aš esu ne mažiau nei trečia.
Galiausiai žiedas virto adata. Kodėl adata? Nes ji gali ir kurti, ir ardyti. Kažkas pasakys, kad adata, sukama virš delno gali ir ateitį numatyti. Adatos simbolika neatsieja- ma nuo kraujo – turbūt beveik kiekviena(s) esame bent kartą įsidūrę į pirštą. Kai eksponuojama ant sienos, ji numetė trijų adatų šešėlį, šyptelėjau – gerai, matau.
Jeigu dabar nuspręsčiau patikėti karma, tektų klausti – ar ji tikrai atkeliavo su žiedu? Juk viskas prasidėjo daug anksčiau. Tai liudija ir mano magistrantūros studijų metu atsiradęs kūrinys – stiklo kubelių siena, primenanti mano mažų žingsnių keliones į penktą aukštą per nuvemtus laiptinės laiptus. O gal tokią karmą sau užsitarnavau vaikystėje, beatodairiškai mėtydama peilį į priešininko „žemę“?
Ieškodama informacijos apie vieną mėgstamiausių vaikys- tės žaidimų – „Žemės grobį“ – radau jį paminėtą tik po antrašte „1990–2000 žaidimai Mažeikiuose“. Klausiau draugų – niekas apie šį žaidimą nebuvo girdėję. Tik Paulius, su kuriuo augome tame pačiame mieste. Iš svetimo žvilgsnio, šis žaidimas atrodytų labai pavojingas. Tačiau man pačiai atsitraukti iš subjektyvumo nepavyko: viskas, ką jaučiu galvodama apie šį žaidimą, yra nostalgija. Baimė susižaloti mano sąmonėje paprasčiausiai neegzista- vo. Nežinau ar egzistuoja net ir dabar.
Visos šios mintys, kūriniai ir patirtys susiveda į vieną esminį motyvą – kūrybą, kurią talpinu po žodžiu „tiesiog“. Kodėl „tiesiog“? Nes kai kuri iš paprasčiauso negalėjimo nekurti, visa tai vilkti į konceptus atrodo beprasmiška. Ir čia nepadeda nė nebylus vizualinis riksmas fotopolimeru įspaustas popieriuje ar persiklojantis geometrinių formų kompozicijose. Visa kančios bei nesąmoningai pasirinktos vienatvės diagnozė yra viena – kūrybos. Tad taip aš ir kuriu. Tiesiog skauda, tad tiesiog kuriu. Ir taip gera, kai iš to vienišo kūrybinio proceso atsitrauki kurti į erdvę jau
nebe vienas.
Apie / Marija Marcelionytė-Paliukė/
Iš esmės šioje parodoje dalinuosi dviem situacijomis, kurios šiek tiek plačiau praveria mano kūrybos motyvus, o pati paroda tapo priežastimi daugumai čia instaliuotų darbų virsti kūriniais. Paklausite, o kuo skiriasi darbas nuo kūrinio? Jaučiu šią skirtį labai aiškiai. Gal todėl, kad kasdien kuriu, daug „darau“, nes kitaip tiesiog ne(be)moku gyventi. Tie gausiai besikaupiantys darbai stovi susukti į rulonus, sukrauti į dėžes studijos pasieniuose ir stelažuose, guli stalčiuose kartais net keletą ar daugiau metų, bet dieną, kai sulauki kvietimo dalyvauti parodoje ar kuratoriaus skambučio, kažkuriuos išvynioji, ištrauki ir imi su jais, o gal jie su tavimi kalbėtis: įsivaizduoji erdvėje, mąstai… ir kažkuriuo momentu pajauti, kad būtent dabar atėjo jų metas įgauti pavidalą – tapti kūriniais. Visi šioje parodoje instaliuoti kūriniai tokiu pavidalu rodomi pirmą kartą, o bibliotekos erdvės unikalumas ir specifiškumas labai smarkiai įtakojo jų fizinį būvį. Džiaugiuosi tuo!
Be to, kurdama daugeliu atveju mąstau per grafikos meno prizmę ir tuo pačiu nepaliaujamai stumiu save „pabėgti“ nuo paveikslo. Atsakymas galėtų būti labai paprastas: daryk kažką kita! Bet man taip patinka grafika, daugybė skirtingų technologijų, neišsemiamos jų jungimo galimybės, klišės, rankinės spaudos staklės, sveriančios kartais toną ir daugiau, dažų, terpentino kvapas, ilgai trunkantys procesai, eksperimentai ... kol ateini iki vaizdinio. Visiška alchemija, į nieką nekeisčiau!
Apie situaciją „smūgio archeologija“
Vis klausiu savęs, kaip „pavaizduoti“ jausmą neiliustruojant, nekuriant naratyvo. Kaip išrėkti skausmą paliekant žymę popieriuje?... Karantino metu vėl ėmiau daug piešti. Piešiniai didelių formatų, angliniai, tapnūs. Bet vis negalėjau išsisakyti. Šis parodoje instaliuotas piešinys gimė ieškant atsakymo į giliai manyje tūnojusį klausimą: Kodėl aš taip ilgai nepiešiau? Pasikabinusi popieriaus lapą savo dirbtuvėse atakavau jį grafitu prisodrintu molio gabalu. „Klausinėjau“ savęs tol, kol visiškai neliko jėgų. O atsitokėjusi pamačiau, kokios neįtikėtinai plastiškos, faktūriškos ir įvairios popieriuje likę smūgio žymės! Sukolekcionavau jas ir paverčiau grafikos atspaudų serija „Už uždarų durų“. Pamenate, medijose kaip niekad daug buvo rašoma apie paūmėjusį smurto protrūkį artimoje aplinkoje pandemijos metu?.. Mąsčiau apie tai, o tuomet prasidėjo karas… smurto kiekis tapo sunkiai pakeliamas. Prie grafikos staklių vadavausi nuo žiauraus, viską apėmusio nerimo. Šis „išsirėkimas“ popieriuje lėmė naujų piešinių sukūrimą, kurie buvo eksponuoti keliose parodose Lietuvoje ir užsienyje, ir, mano nuostabai, atsirado žmonių, norinčių juos nusipirkti. Įvardijau nenormalią sumą, jų tai neišgąsdino, bet mane – labai. Prieš paleisdama piešinius juos nufotografavau ir paverčiau nedideliais grafikos atspaudais, kad liktų man ir kad galėčiau juos tiražuoti, nes, kaip žinia, piešinys yra vienas vienintelis, jo neįmanoma pakartoti. Parodoje su tokia pat intencija eksponuojami kitų trijų didelių piešinių grafikos atspaudai – vadinu tai dokumentacija. Kūriniai labai ilgai keliavo po įvairias galerijas Lenkijoje. O jei negrįš, nes visko būna…
Apie situaciją „iš eigasties“
Atspaudai gimė praėjusią vasarą kuriant įvietintus asambliažus projekte apie dirbtinio intelekto invaziškumą. Ieškodama vizualaus motyvo, kaip apie tai kalbėti, kažkurią dieną stebeilėjausi į šalia namų srauniai bėgančios upės vandenis ir išgirdau save pusbalsiu tariant: „nebeužtvenksi upės bėgimo“. Nusišypsojau, ir ši Maironio posmo eilutė, simbolizuojanti neatšaukiamus istorijos ir atsinaujinimo procesus, tapo eureka momentu! Pasidariau nuotrauką, išsiskaidžiau vaizdą spalvomis, apšviečiau keturis šilkografinius rėmus ir užsidariau rūsyje prie staklių. Spausdinau ant keraminių grindų plytelių, reikėjo rasti sprendimus, o jų beieškodama eksperimentavau ant įvairių poperių. Ir dar kurį laiką negalėjau sustoti net ir turėdama projektui jau baigtą kūrinį.
Šioje parodoje ant grotelių, primenančių vandens nubėgimo latako groteles, instaliavau du iš daugybės atspaudų, o visą darinį pavadinau „Mąstant apie per pastaruosius 40 metų 4% sulėtėjusią Golfo srovę“. Mokslininkai teigia, kad jei išnyktų Golfo srovė, tai Baltijos šalyse vidutinė metinė temperatūra sumažėtų 3−4 laipsniais, todėl priartėtume prie ledynmečio sąlygų. Tyrėjai netgi apskaičiavo, kad visiškas srovės „sugriuvimas“ galėtų įvykti tarp 2025 ir 2095 metų. Kaip pasikeistų planeta ir žmonių gyvenimas jai išnykus?
O šalia „plaikstosi“ efemeriški, bespaviai, todėl lyg nykstantys akyse, bet ryškius šešėlius metantys atspaudai, primenantys vėliavas. Šios instaliacijos pavadinimas „Galios vakuumo nebūna“ atsirado tik sausio 19 dieną, kai paroda jau buvo išeksponuota, klausantis radijo laidos apie didžiųjų pasaulio politinių, ekonominių jėgų įtakos dalybas Arktyje, kovą dėl Grenlandijos. Akivaizdu, kad šiandien nėra aiškaus atsakymo, kuri vėliava bus nuleista, o kuri suplevėsuos.
Marija Marcelionytė-Paliukė – Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros profesorė ir VDA galerijos „5 malūnai“ kuratorė. Menininkė yra surengusi daugiau nei 20 personalinių parodų, dalyvavusi daugybėje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2023 m. jai skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Liepa Sofija Vareikaitė – 2025 m. baigė grafikos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Per pastaruosius tris metus menininkė surengė tris personalines parodas ir dalyvavo daugiau nei 18 grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Liepos Sofijos Vareikaitės kūryba įvertinta stipendijomis bei premijomis: 2025 metais Vilniaus aukciono ir Vilniaus dailės akademijos įsteigtame konkurse-parodoje „Permąstant MKČ“ pelnė pirmąją vietą; jos audiovizualinis kūrinys „Re-Type-Type-Type“ įvertintas Grand Prix apdovanojimu tarptautiniame konkurse BOOKVISION 2025 (Ostrava, Čekija).
Plakato autorė: Liepa Sofija Vareikaitė
Nuotraukos: Ieva Daščioraitė
