• Naujienlaiškis
  • #SUTIKITUS tai interviu serija su VDA alumnais ir dėstytojais. Pašnekovui užduodami penki klausimai: apie studijas ir gyvenimą po jų. 

    Kodėl pasirinkote studijuoti Tapybą? Kodėl VDA Kauno fakultete?

    Aplinkybės lėmė, kad treji metai iki studijų Akademijoje, tapybą tiesiog įsimylėjau. Kiekvieną dieną ir neretai naktį tapiau, ieškojau informacijos, pirkau knygas, įvairius kursus, nors studijavau kitur ir kitus dalykus. Norėjosi sieti savo gyvenimą su tapyba. Mečiau grafinio dizaino studijas ir stojau į Akademiją. 

    Stojimui ruošiausi intensyviai. Pusę metų lankiau paruošiamuosius kursus pas Akademijos dėstytojus. Po kursų savarankiškai mokiausi kelerius metus ir, turėdamas neblogus pagrindus, įstojau. Pasiruošimas leido kokybiškiau pasirengti ne tik egzaminui, bet ir studijoms. Tad visiems, kurie rimtai svarsto stotį į Akademiją, labai rekomenduoju, kuo ilgiau ir rimčiau ruoštis šiam žingsniui.

    Kokie jūsų prisiminimai iš studijų Akademijoje? Tapybos katedroje?

    Visokie. Ir tai gerai. Vertingiausia patirtis studijuojant Akademijoje man buvo galimybė susipažinti su žmonėmis ir suprasti tarp ko aš gyvenu, pradėti orientuotis šiuolaikinio meno kontekstuose. Sutikau žmonių, kurie daug padėjo, palaikė, kai nebuvo lengva. Nepaisant to, kad neretai menininkai yra vienišiai, atsiskyrėliai ir t.t., vis tiek yra be galo sunku tokiu keliu eiti, jei neturi palaikymo iš autoritetų. Aš tai gavau ir labai vertinu.

    Ir, galbūt, tas gautas palaikymas, neretai avansu, lemia, kad ir šiandien aš galiu sėdėti šešias–aštuonias ar daugiau valandų prie molberto.

    Ką veikiate po studijų baigimo? Papasakokite apie dabartinę savo kūrybinę veiklą. Kas įkvepia kūrybai?

    Reikėjo truputį laiko susivokti, kai baigėsi tas studijų etapas, trukęs šešis metus. Kūryboje apie metus laiko buvo šioks toks štilis, nes nežinojau, kodėl kurti, kaip kurti ir kam. Bet dabar labai gerai žinau atsakymus į šiuos klausimus ir tvirtai link to einu. Dar studijų metais nusprendžiau greta tapybos eiti ir pedagogine kryptimi, ir baigus mokslus buvau pakviestas tai daryti. Pradėjau dėstyti. Tai neleido atitrūkti nuo akademinio gyvenimo, nenutraukiau ryšio su studentais.

    Na, o įkvėpimas yra didelė prabanga. Jeigu tapyčiau tik tada, kai jaučiu įkvėpimą, tai per metus gal porą darbų ir sukurčiau. Sėdi dirbti ir įkvepi save. Žinoma, reikia mokytis gebėjimo žvelgti giliau ir įdomesniais rakursais į kasdienio gyvenimo situacijas, savo aplinką. Tas taip pat atveria daug naujų galimybių įkvėpimui. 

    Mane įkvepia daug kas – noras padaryti kažką „vardan tos…“, klausant žmonių prisiminimų, skaitant knygą, girdint paukščių čiulbesį. Gamta ir fizinė tikrovė apskritai yra esminė ašis mano gyvenime. O buvimas prie molberto gamtoje kelia didžiausią įkvėpimą kurti. 

    Esate piešimo dėstytojas VDA Kauno fakultete, taip pat įkūrėte Klasikinio realizmo ateljė. Kaip sekasi studentams nulaikyti pieštukus? 

    Piešimas tam tikra prasme yra sustojimas. Gebėjimas sustoti. Tai yra tavo žvilgsnio ir sąmonės askezė. Piešimas ir gebėjimas piešti – tai visų pirma gebėjimas mąstyti vaizdais, dėlioti savo mintis, bet tam reikia, kad mintyse nebūtų triukšmo, kuris jau, rodosi, tampa beveik neišvengiamas. Tai yra taip reikalinga pauzė šioje greitoje ir nesustabdomoje kaitoje. Tad rimtam piešimui ir tapybai reikia be galo daug vidinės jėgos ir noro sustoti, apsidairyti, pažvelgti į save. Ne visi mes norime sustoti šiandien, nes tai nėra patogu.

    Ir tai viena iš priežasčių, kodėl studentams su piešimu šiais laikais yra sunku. Manau, kad tai yra laikmečio problema, nes piešimas yra reiklus ir sudėtingas užsiėmimas. Aš tebeieškau būdų, kaip prieiti prie studento minčių, kad jie tai pradėtų suprasti. Piešimas – kur kas daugiau nei Veneros galva ar dviejų taškų perspektyva. Tai – įrankis augti. Įrankis matyti giliau. Ir todėl jis toks universalus, ir privalomas visiems menininkams.

    Visą laiką sakau: įsivaizduokit – sėdite su eskizine rankoj, piešiate medį, lapą ar žmogaus akis, kokias penkias valandas įtempę žvilgsnį ir mintis. Po penkių valandų tai jau nebebus tik paprastas medis, lapas ir žmogaus akys. Matysit nebe paviršių, o to gelmę. Tokia asmenybė reikalinga ir architektams, ir dizaineriams, ir visiems kitiems. Po piešimu slepiasi daug daugiau, negu kartais atrodo.

    Esate sėkmingos tapytojo karjeros pavyzdys - studijavote ne tik Kaune, bet ir Kinijoje, surengėte parodas Lietuvoje bei Niujorke, Vašingtone, Čikagoje. Pasidalinkite patarimu studentams kaip siekti sėkmingos karjeros baigus menų studijas. 

    Aš nežinau, kas yra sėkminga karjera. Man sėkmė, kad aš darau, ką noriu ir kuo tikiu. Bet sėkmė, ko gero, prasideda dar iki studijų Akademijoje. Žinoma, pačioje Akademijoje tam dedami rimti pamatai, o po studijų mes jau tvirtais žingsniais judam link to.

    Finansinis aspektas man niekada nebuvo svarbus ir tai atriša rankas kurti, ką nori, nereikia tapyti aguonėlių ir pūkuotų medelių. Manau, kad jeigu kūrėjas tiki tam tikra misija, kurią turi įvykdyti, tai nelabai svarbu ar nuperka tavo darbus, ar ne. Bet darai tai, kas patinka. Bet tikrai reikėtų nebevartoti tokių žodžių, kad iš meno duonos nevalgysi. Valgysi ir net labai gerą, bet mokytis ir kurti reikia daug. Sėkmė ateis. 

    Aš kartais susidurdavau su tuo, kad dėstytojai tiesiogiai ar netiesiogiai formuodavo kryptį, kuria turėčiau eiti. Kitaip tariant, bandydavo išmokyti meno, kas, mano nuomone, yra neįmanoma. Tai buvo kažkiek išbalansavę, nebežinojau, kur mano vidinis balsas, o kur kitų. Tas prie sėkmės greičiausiai neveda. Manau, kad studentai kartais turėtų atsilaikyti prieš mus, dėstytojus, išlaikyti tam tikrą stiprų kūrybinį principingumą, palaikyti intelektualų maištą. Taip atrasti savo kryptį yra daugiau šansų, o kartu su tuo ir kūrybinę laimę.

    Studente, tu ir esi originalus, įdomus, šiuolaikiškas kūrėjas, tik mokykis tai atskleisti. Visi tie meno „simuliakrai“, kuriais mus užpila, Jus tik nuasmenina ir ištirpstate meno vandenyne. Dirbk daug kartų stipriau, nei dirbi, gebėk sustoti šitame pasiutusiai greitame laike, o sustojus, skirti laiko kūrybinėms mintims. Sakyčiau, kad norint pasiekti profesionalumo, reikia dirbti bent penkis kartus daugiau, nei matau šiandien. Esate naivūs, jeigu galvojate, jog toli eisite, jei kursite po penkis eskizus į mėnesį ar panašiais masteliais. Dirbkite daug, taip įkvėpsite save. Tuo reikia gyventi, kvėpuoti. Taip atsiras geri rezultatai, o tada dar ir ūpas nenuleisti rankų, kai nebus lengva. 


    Donatas Inis baigė bakalauro ir magistro studijas Tapybos katedroje, VDA Kauno fakultete 2017 m. Šiuo metu dirba dėstytoju, yra Piešimo studijos vadovas, Klasikinio realizmo ateljė įkūrėjas.