Sausio 21 d. VDA Kauno fakulteto bibliotekos foje atidaryta magistrantų paroda „Gyvos šaknys“. Paroda pristato VDA Kauno fakulteto magistrantūros studentų kūrybinius tyrimus, kuriuose siekiama atrasti, reflektuoti ir aktualizuoti asmeninį arba kultūros paveldą šiuolaikiniame kontekste. Autoriai analizavo šeimos istorijas, vietos atmintį, asmenines patirtis, tradicijas, simbolius bei nematerialaus paveldo formas. Šie individualūs naratyvai tapo atspirties tašku kūrybinei interpretacijai, atskleidžiančiai ryšį tarp praeities ir dabarties. Parodos darbai kviečia permąstyti paveldo sampratą ne kaip statišką reiškinį, bet kaip gyvą, nuolat kintantį procesą.
Autoriai
Akuz Laith Osman
Aleksejus Kudinovas
Andrėja Taranda
Giedrė Kučinskaitė
Ieva Gasianec
Ieva Stankutė
Justinas Mažeika
Rytis Šafranauskas
Severina Venckutė
Paroda veikia 2026 m. sausio 21 d. - vasario 10 d.
Parodos UŽDARYMAS dalyvaujant autoriams – 2026 m. vasario 9 d., pirmadienį, 12:00.
Parodą kuravo menotyrininkė doc. dr. Vaida Almonaitytė Navickienė.
Parodos architektūrą sukūrė tapytoja doc. dr. Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė.
Parodos Gyvos šaknys žemėlapio anotacijos
Laith Osman Akuz
Paveikslas Paveldo vizualiniai garsai perteikia mano mėgstamiausią dainą, jos emocijas ir atmosferą paversdamas vizualine forma. Vietoj dainos žodžių iliustravimo susitelkiau į tai, kaip muzika atspindi mano asmeninį paveldą ir patirtis. Spalvos ir formos išreiškia prisiminimus, jausmus bei momentus, formavusius mano tapatybę. Kūrinio judesys seka muzikos ritmą ir simbolizuoja vidinį emocinį peizažą. Skirtingi elementai persidengia ir sąveikauja, primindami daugiabriaunę asmens tapatybę.
Aleksejus Kudinovas
Saulės sodai reprezentuoja natūralų gamtos reiškinį, kylantį iš saulės šviesos refleksijų nuo architektūros elementų. Šviesos sąveika su M. K. Čiurlionio muziejaus fasadu kuria vizualinę kompoziciją, interpretuojamą kaip drobė, kurioje susilieja formos, spalvos ir tradiciniai motyvai. Projekto struktūra įtraukia šiaudinių sodų ornamentiką ir tautinius vaizdinius, integruodama juos į moderniosios architektūros kontekstą. Šis kūrinys reprezentuoja net du į UNESCO pasaulio paveldą įrašytas vertybes: Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939, bei Šiaudinių sodų tradiciją.
Andrėja Taranda
Seriją Paveldėtas laikas kartu sudaro aštuoni vaizdai iš ankstyviausio asmeninio telefono archyvo, fiksuojančio mamos giminę. Paveldas čia atsiskleidžia ne kaip vientisas pasakojimas, o kaip lėtas gestų, daiktų ir pasikartojimų kaupimasis. Močiutės rankraštis, siūlantis blynus. Vaikystės užrašai su iš interneto perrašytomis ateities prognozėmis. Mamos vestuvinės suknelės matavimasis. Trijų kartų moterų plaukų siluetai per Kalėdas. Paveldėti žiedai. Prie jūros sėdintis brolis ir kartu rasti grybai amžinų vasarų metu.
Nors vaizdai fiksuoja konkrečias akimirkas, jų reikšmės lieka iki galo neapibrėžtos – jos glūdi asmeninėje pasąmonėje. Darbas paveldą pateikia kaip simbolių ir momentų archyvą, palaikomą intymumo, lūkesčių ir laiko.
Giedrė Kučinskaitė
Ar galima suprasti visumą nepažinus jos sudedamųjų dalių? Ar įmanoma iki galo pažinti save, nepažinus savo ištakų? Palikimas – tai darbas, nagrinėjantis genetinį palikimą kaip įrašą kūne. Tai bandymas suvokti tapatybę per tai, kas perduota iš kartos į kartą. Kūnas čia tampa atminties erdve, laiko atspindžiu. Kiekviena jo dalis – tarsi praeities fragmentas, pasakojantis pažintų ir nepažintų artimųjų istorijas. Praeitis atgyja kūne ir tampa gyvosiomis mano šaknimis.
Ieva Gasianec
Kūrinio Margučių atmintis idėja kilo iš asmeninio paveldo ir patirties. 2018 m. dalyvavau Dainų šventės dirbtuvėse Vilniaus Katedros aikštėje, kur atstovavau gimtajam miestui Ignalinai ir mokiau vaikus bei suaugusiuosius marginti Velykų kiaušinius. Prieš tai mokiausi tradicinės marginimo vašku technikos ir susipažinau su raštų bei simbolių reikšmėmis. Šis procesas tapo būdu saugoti kultūrinę atmintį ir palaikyti ryšį su savo šaknimis. Margučių marginimas moko kantrybės, susikaupimo ir pagarbos tradicijai. Eksponuojami kiaušiniai marginti vašku, aniliniais ir natūraliais dažais (ąžuolo bei juodalksnio žievės, svogūnų lukštai), dalis atlikta batikos būdu.
Ieva Stankutė
Kūrinys Jungtys gimė iš mano šeimos sodyboje rastų, iš žemės iškastų rankomis nukaltų vinių, liudijančių čia gyvenusio kalvio darbą. Ilgai nematomos, jos tampa materialiu šeimos paveldo fragmentu. Fotografijose senovinės vinys gretinamos su šiuolaikinėmis fabrikinėmis, kuriant vizualų ir prasminį kontrastą. Rankų darbo netobulumas priešpastatomas standartizuotam objektui, atskleidžiant ryšį tarp praeities patirties ir dabarties. Vinys tampa jungtimi tarp kartų bei darbo atminties ir šiandienos vartojimo kultūros. Kūrinys siejamas su Kryždirbystės ir kryžių simbolikos vertybe, UNESCO pripažinta Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru.
Justinas Mažeika
Instaliacija pristato Aukštaitijos regiono audimo tradicijas, paremtas mano šeimos paveldu ir Laukagalio kaimo Panevėžio raj. kaimo audėjų darbu. Kūriniuose atsiskleidžia lietuviškų raštų motyvai – lelijos, ausiukai – bei tradicinės medžiagos. Eksponuojamos pintos aukštaitiškos tautinės juostelės, atspindinčios regioninį pynimo būdą, taip pat tarpukario (smetonmečio) kapos – lovų užtiesalai ir staltiesės, rankomis siūtos ir pasižyminčios aštuonyčių raštais. Gyva tradicija perteikiama per asmeninius pasakojimus ir šeimos patirtis, siejant su archajiškomis ir gyvomis audimo tradicijomis Lietuvoje.
Rytis Šafranauskas
Kūrybinė idėja Tarp dviejų tikrovių kilo atradus mano Dieduko dienoraštį, rašytą kaime 2003 m. Praėjus 23 metams, kaime gyvenu ir aš. Tik Diedukas jau iškeliavęs anapus. Skaitydamas jo užrašus ir eilėraščius pajutau, tarsi atsivertų kita realybė – galimybė geriau jį suprasti ir pagrečiui į vietą pažvelgti su nauja perspektyva, suteikiant kryptį savoms mintims. Kadangi su Dieduku nebuvome labai artimi, šis reflektavimo procesas tapo būdu jį pažinti iš naujo, surenčiant tiltą tarp praeities ir dabarties bei atrandant manąsias gyvas šaknis.
Severina Venckutė
Bangų mūša į krantą išplauna prisiminimus. Smarkaus vėjo nugairinta nosis, į minkštą smėlį įdubusios kojos, sustingęs žvilgsnis žemyn. Tarp pirštų narstosi dumblas, kriauklės, retkarčiais – žuvų kaulai, pilkšvi, glotnūs medžio fragmentai. Ieškodama ištisas valandas, kol delne ims atsispindėti vakaro saulė, išdegintame horizonte ieškosiu tėčio rankų, į kurias, tarsi į saugyklas, supilsiu rastus aukso gabalėlius. Kūrinys Triptikas iš radinių iš Severinos 2000-2026 m. surinktų gintarų simbolizuoja Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio vertybę, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
