#SUTIKITUS tai interviu serija su VDA Kauno fakulteto studentais. Mantas Valentukonis – Tapybos katedros VDA Kauno fakultete ketvirtakursis, „Jaunojo tapytojo prizo 2022“ finalistas ir ketvirtosios Alytaus jaunųjų kūrėjų bienalės laureatas. Su Mantu pakalbėjome apie tapybą ir jos studijas VDA Kauno fakultete, apie įkvėpimą bei jo nebuvimą ir tai, kiek menininkui reikalinga strategija.
*Jei būtum spalva, kokia būtum ir kodėl?
Violetinė. Gal dėl to, kad vaikystėj turėjau ryškų violetinį kambarį ir dabar visur ta violetinė man persiduoda. Nežinau kaip paaiškint, netikiu, kad čia tik dėl to kambario, bet man šiaip tokia labai intymi spalva. Ir namuose turiu tokius smart LED‘us.
*Jeigu būtum daina, tai kokia ir kodėl?
Neišskirčiau vienos. Elektroninės klausau, pavyzdžiui drum&bass‘o, ji tokį ritmą palaiko labai gerą, tapybinį. Vakarais ambient‘ą, ji prieš miegą tokia meditacinė. O šiaip, kai gera nuotaika, visokios klausau – ir klasikos būna pasileidžiu, radau ten tokį Vilkončiaus orkestrą, pavasarį tokia muzika mane labai veikia.
*Jeigu būtum paveikslas, tai kuris arba koks?
Manau, kad būčiau A. Vaitkūno „Justino portretas“. Labai ekspresyvus, bet taiklus portretas, tai man jis kažkaip dar net prieš stojant į tapybą labai padarė tokią galią. Buvo kažkoks galios momentas, suveikė labai.
Mantai, gal gali trumpai padaryt įvadą – kas esi?
Dabar esu paskutiniam bakalauro kurse, rašau bakalaurinį, ten nėra daug, aštuoni puslapiai tik ir ruošiu darbą gynimui - tokia tapybinė instaliacija per visą sieną, kurioje kalbu apie skaitmeninių vaizdinių kultūrą ir kaip ji atgimsta tapyboje. Tai tas šaltas skaitmeninis vaizdinys ekrane gimsta rankų darbo tapybinėm priemonėm ir įgauna truputį kitokią formą, virsta kažkuo kitu, nes tapyboje sureikšmini vaizdą. Tapyba – labai sakralinis procesas ir jis sugeba susvarbinti motyvą, o skaitmena labai dabar aktualu, nes yra gyvenimo dalis, be to neišeitų.
Sutinki, kad kai atsirado skaitmeninė realybė, ji buvo labai sureikšminta, o tada visi pradėjo suprasti, kad trūksta sakraliosios dalies ir tenka grįžti prie autentiškų pradinių formų?
Taip taip, kai aš žiūriu į skaitmeninį vaizdą, aš negaliu prie jo prisiliesti, jis už ekrano, ten tie pixel‘iai, jis toks šaltas. Na, ir sakoma, kad jis yra beprasmis, neturi pakaitalo, atrodo greit pasimetantis. Bet tapyba sukuria vertę.
„Tapyba – labai sakralinis procesas
ir jis sugeba susvarbinti motyvą“
O kaip tu priėjai iki savo tapybos kelio, jau vaikystėje? Žmonės kartais supranta, kad tai jų pašaukimas labai netikėtai ir staigiai. Ar tu nuo mažumės tikslingai to siekei?
Ne, po mokyklos aš įstojau į verslo vadybą, po to mečiau ir tada biškį ieškojau savęs, biškį tūsinau. O tada kažkaip... Mano tėtis turėjo rūsy molbertą ir aš pagalvojau – pamėginsiu, o procesas man patiko. Pradėjau vaikščiot į parodas ir tapyba man padarydavo daugiausiai vaizdinės galios, tai ją iš karto išskyriau iš kitų menų ir pasirinkau. Na, gal šiek tiek ir idealizavau tapytojo gyvenimą, anksčiau vistiek jie daugiau ir išgerdavo, ir bohema buvo labiau. O dabar, manau, šiek tiek kitokie laikai.
Tave nuvilia, kad laikai kitokie?
Ne, man patinka. Gal šiek tiek šviesiau gyvent.
Gal bohema neišnyko, bet nebėra tokia priverstinė, menininkas, gyvendamas patogume, gali susikurti pridėtinę bohemą, bet nereikia, pavyzdžiui, gert, kad ištvertum?
Jo, duoną valgyt su druska. (juokiasi)
Tai tapyba tau atrodė kaip geras variantas, kur galėtum pratęst savo tūsinimą?
Jo, bet kūrybinis procesas man irgi patiko. Man kažkaip, net ir būnant verslo vadyboj, patikdavo per kompiuterį kurti tokius dizainus, dėliot dėmes, tai tapyba turi panašumų, pavyzdžiui, dėmių spalvinių dėliojimas.
O kodėl tada Kauno fakultetas?
Aš iš Kauno, gyvenu čia, man čia patinka ir yra keletas dėtytojų, dėl kurių aš čia atėjau ir norėjau iš jų kažką pasiimti – A. Zakarauskas ir P. Lincevičius. Dar Tapybos katedra buvo buvusioj psichiatrinėj ligoninėj, kuri dabar atrenovuota. Tai man ten buvo geriausi pusė metų.
Pusę metų bespėjai, ar ne?
Jo, po to ten pradėjo kristi tinkas nuo lubų, mus perkėlė į kitas patalpas ir labai pasikeitė net ir pati tapyba, ji tapo švaresnė.
Čia geras pokytis ar blogas?
Taip tiesiog įvyko, nežinau. Natūralus.
O kai pradėjai studijuoti, ar susidūrei su kokiais nors iššūkiais, kurie vertė permąstyti ar čia tikrai tavo kelias ir ta vieta?
Ne, nieko tokio nebuvo. Man kažkaip viskas iškart labai tiko ir patiko, galvojau - kaip faina, kad dar keturi metai liko. Aš prieš stodamas ėjau savanoriauti į „Meno parką“ ir į Roberto Antinio dirbtuves, tai manau, kad buvau susipažinęs su visa meno virtuve. Viskas labai natūraliai išėjo, jaučiausi savo vietoje.
Tu iš tų žmonių, kurie mano, kad tai likimas, ar tiesiog sėkmingai susidėliojusios praktinės aplinkybės?
Galbūt taip kažkaip natūraliai susidėliojo įvykiai, kad atsidūriau ten, kur esu ir labai nesigailėjau. Mane tenkino kaip viskas išsisprendė.
Mantai, esi „Jaunojo tapytojo prizo 2022“ finalistas, ketvirtosios Alytaus jaunųjų kūrėjų bienalės laureatas, labai sėkminga pradžia kaip jaunam tapytojui – kaip manai, ar ir kodėl jauniems žmonėms svarbu tokiuose reiškiniuose dalyvauti, kokia pagrindinė to prasmė?
Aš tai galvoju, kad pradžiai reikia dalyvauti visur. Po to vis tiek dažnai užsideda amžiaus cenzas, pavyzdžiui iki 30 metų. Bet aš siunčiu tiesiog dėl to, nes noriu parodyti ir laimėti. (juokiasi)
Tačiau esu girdėjusi, kad įvairiuose diskursuose kartais vyrauja motyvas, kad marketingas, mintis, jog turi save reklamuoti, tarsi nedera su menu, tikro menininko įsivaizdavimu. Ką tu manai apie tokį požiūrį?
Aš manau, kad tapyboje strategija - kaip tu save parodysi ir kokiais būdais - yra labai svarbu. Jeigu be tos strategijos - labai sunku. Čia tokia sudedamoji kūrybos dalis, kuri gali būti kažkam nemaloni, bet man atrodo, kad be jos neįmanoma. Turi save parduot kažkokiu vienokiu ar kitokiu būdu.
Na, turbūt, kad turi...
..vasarą gali „Bolt‘e“ dirbti.
Dirbi? Esi ragavęs tos sunkiosios duonos, pavyzdžiui, padavėjo?
Dirbau, kai reikėjo. Esu dirbęs sandėlyje, bet čia dar prieš tai. O dabar „Meno parke“ pakviečia padirbti. Padavėju tai ne, man sunkiau su žmonėm dirbt. Aš kažkaip su savo mintim ištveriu, man reikia ramesnio darbo.
„Aš manau, kad tapyboje strategija -
kaip tu save parodysi ir kokiais būdais -
yra labai svarbu.“
O koks yra tavo didžiausias gyvenimo pasiekimas, kuriuo didžiuojiesi? Nebūtinai kūrybinis.
Norvegijoje nuėjau 130 kilometrų su kuprine.
Kokia proga? Taip tiesiog?
Tiesiog taip, norėjau pabūt su savimi ir su broliu ėjom. Tai va, tas išgyvenimas tiesiog su palapinėm, be visų patogumų parodė, kaip viskas natūraliai ir gražiai susiklosto, kai... Gali net nieko nesuplanuoti. Atrodo, pasijaučiau kažkaip saugiai, tarsi kažkas pasirūpintų. Tai šis man atrodo gražiausias patyrimas ir šiaip pasiekimas. Užsibraukiau varnelę, kad kažką padariau, kažkur nuėjau.
O kas tave labiausiai įkvepia kūrybai?
Video žaidimai, ta visa jų estetika, ypač ankstyvųjų video žaidimų. Dabar jau kažkokią nostalgiją kelia, nes vistiek vaikystėj daug praleisdavau prie kompo. Man atrodo, aš suprantu tą estetiką ir man ji daro įtaką. Ir šiaip, patirtys kažkokios... Jausmai, tikriausiai.
Kelionė 130 kilometrų kažką įkvėpė?
Ne. Tai pačiam gyvenimui labiau įkvepia, kūrybai man reikia stipresnio stimulo, kažko, kas labai stipriai paveiktų. Ir aišku, tie žaidimai gal čia toks labiau mano technologinis ėjimas, tarsi motyvų paieška, nes būdavo, mes fotografuodavom gamtą ir ten ieškodavom motyvų. Dabar tai šiek tiek pasikeitė.
Tai tu esi žmogus, kuris atskiria kūrybą ir gyvenimą, nesutapatini to į vieną ir nesidraskai nesustabdomose kančiose ir bemiegėse naktyse? Ar būna ir to?
Būna būna visaip, bet stengiuosi kažkaip subalansuoti visą šitą.
Ir pavyksta?
Sunkiai (šyspsosi). Na, pavyzdžiui, žiemą labai sunku. Kažkodėl žiemą nesinori būti su žmonėm visiškai. Ir, kai taip viskas stovi vietoj ir nieks nevyksta, kurti kažkaip labai tuščia atrodo. Tai visada vasaromis, pavasariais lengviau susikurti tą balansą, išeiti į žmones, na, patirti visko. Tada viskas susitvarko savaime, bet kai užsidarau į kažkokį per didelį mąstymą, kontempliaciją to paties per tą patį, atrodo tiesiog neįmanoma.
Ko norėtum palinkėti VDA KF bendruomenei?
Daugiau bendruomeniškumo, bent jau Tapybos katedroje. Aišku, niekas to daugiau nepadarys, tik patys studentai, tačiau iš to ateina labai daug motyvacijos dirbti ir šiaip gerai leisti laiką.
Pašnekovą kalbino VDA Kauno fakulteto komunikacijos specialistė Gabija Būtaitė.
