#SUTIKITUS tai interviu serija su VDA Kauno fakulteto studentais. Gertrūda Rumzytė – Tekstilės meno ir medijų programos VDA Kauno fakultete magistrantė, tarptautinių parodų ir konferencijų dalyvė. Su Gertrūda pakalbėjome apie tekstilę ir jos studijas VDA Kauno fakultete, menininko kelio pasirinkimą šiuolaikiniame kontekste ir dirbtinio intelekto (DI) keliamus iššūkius.
*Jei būtum spalva, kokia ir kodėl?
Galiu būti ir kiekviena spalva... bet greičiausiai juoda. Ji sugeria į save šviesą, o aš viską irgi noriu sugerti į save – meną, gyvenimą, grožį... ir nebūtinai.
*Jei būtum daina, kokia būtum ir kodėl?
Sunku apsispręsti, turiu labai eklektišką muzikinį skonį. Mano gyvenime labai daug priešingų, skirtingų dalykų, kartais net labai paradoksalių. Vieną dieną atsikeliu ir būnu vienokia, klausau vienokios muzikos, rengiuosi vienaip, kitą dieną – viskas absoliučiai į kitą pusę.
*Jeigu būtum tekstilinė medžiaga, kokia būtum?
Pirmiausia man į galvą šauna šilkas. Gal dėlto, kad jis labai ambivalentiškas – plonas, trapus, švelnus, bet kartu ir labai tvirtas, atsparus.
Gal gali papasakoti šiek tiek apie save?
Esu pirmame magistrantūros kurse, tai jau penkti metai akademijoje, studijuoju tekstilę. Dažnai manęs klausia, kodėl pasirinkau šią specialybę, taip jau sutapo, kad mano močiutė studijavo tekstilę tuometiniame Kauno dailės institute (dabar VDA), mano sesuo studijavo tekstilę ir dabar aš irgi studijuoju tekstilę. Labai juokinga, visada sakiau, kad aš jau tikrai nebūsiu menininkė, nes giminėje daug menininkų, o kaip žinia, ši sritis ne pati pelningiausia, tai aš pasirinksiu kažką teisingo ir pelningo. Bet tu planuoji, o gyvenimas juokiasi ir gavosi taip, kaip gavosi, kad nuėjau tais pačiais keliais. Iš pradžių, kai įstojau į Tekstilės meno ir medijų programą, buvau sudvejojusi savo pasirinkimu, nes pasirinkau specialybę iš intuicijos, suabejojau ar man labai limpa tie audiniai, siūlai, visa ta materija. Bet po dviejų metų įsitraukiau į konceptualųjį meną, atsitraukiau nuo visų tradicinių technologijų, tada atradau savo tikrąją ašį, pajaučiau, kad medžiagos yra mano išraiškos būdas. Prasidėjo dalyvavimai įvairiose konferencijose, parodose, projektuose, praktikose. Pabaigiau bakalaurą, bet norėjau dar giliau patyrinėti tekstilės ir konceptualaus meno laukus, o, kadangi puikiai sutariame su programos vadove ir su dėstytojomis, pasirinkau toliau tęsti ir magistro studijas.
Tai jau per bakalauro ir magistro studijas daugmaž išsigryninai, kad renkiesi sunkųjį individualaus meninko kelią?
Taip, turbūt, kad tai yra sunkesnis kelias, daug kas dabar labiau orientuoti į komercinį meną, jauni žmonės ieško kur užsidirbti pinigų ir tai yra natūralu. Gal tai sudėtingesnis pasirinkimas, bet, kai darai iš vidinio noro, tau pradeda ir tie pinigai ne tiek rūpėti. Tai yra gyvenimo būdas, kurį pasirenki žinodamas, kad galbūt iš to ir nesusikrausi aukso kalnų, bet darysi tiesiog, nes tau malonu. Mene dabar tikrai daug komercializmo, šiandien menininkai privalo stotis ant savo kojų ir renkasi tas specialybes, kurios neša daugiau pelno. Tokios specialybės kaip tekstilė, kurios orientuotos ir į konceptualų meną, pasirenkamos rečiau.
„Aš viską irgi noriu sugerti į save – meną,
gyvenimą, grožį... ir nebūtinai.“
Manau, kad galima suderinti tuos dalykus, nes tekstilės meno ir medijų programoje jie abu yra dėstomi po lygiai, mes turime daug praktikų su įmonėmis, kur galima patiri ką reiškia dirbti komandoje ar būti atsakingam už projektą ir jo rezultatą, bet gali ir individualiai pasireikšti. Po dviejų metų dėl to taip pasinėriau į programą, nes pasižvalgius aplinkui, aš pastebėjau, kad šioje programoje labai plačiai žiūrima į meną ir jo išpildymą. Nori truputėlį nukrypti nuo temos ar technologijos? Nukrypk, svarbu pagrįsk, padaryk, sugalvok idėją. Gali net nebūtinai pasirinkti tekstilę, taip specialybės pavadinime atsirado „ir medijos“. Dėstytojos leidžia ir skatina visiškai atvirai žiūrėti į meną kaip į reiškinį.
O močiutė ir sesuo irgi studijavo tekstilę ir dabar yra tekstilininkės?
Močiutė ir sesuo taip, mama – fotografė, jos tėtis buvo fotografas, tai apsimainėm šiek tiek. Sesuo užsiima individualia tekstiline veikla, o močiutė dabar jau tik savo malonumui. Jaunystėje dirbo tiek „Kaspino“ fabrike, tiek teatre dailininke, vėliau su seneliu darbavosi Kauno fotomenininkų draugijoje, tai savo tekstilės porciją gyvenime tikrai turėjo.
O nebandė atkalbėt, kai sužinojo, kad – na va, Gertrūda jau irgi menininkė... Vaikeli, vaikeli, tik jau ne į menus ar ne tekstilę?
Ne, kažkaip labai laisvai tėvai žiūrėjo ir niekada nevaržė dėl specialybės pasirinkimo, prieš tai buvo ir kitokių minčių. Kaip minėjau, buvau nusprendus, kad aš nė už ką nebūsiu menininke, mačiau kaip piešia vyresnė sesuo, atrodė, kad aš tikrai nepasieksiu to lygio ir man neverta į menus eiti. Tai atkalbėjimų nebuvo ir, kai pakeičiau specialybę, močiutė dar kaip tik apsidžiaugė.
Dar dėl studijų – ar gerai suprantu, kad jose labiausiai patinka suteikiama laisvė ir ryšys su programos dėstytojomis?
Taip, ryšys su dėstytojomis labai malonus, nes jos labai stengiasi pastumti, kad kažkur dalyvautum, tiesiog rūpinasi tavimi – tas labai smagu. Taip pat atvirumas, požiūris, kad tavęs nededa į kažkokius rėmus ir laisvė – trys pagrindinės ašys, kurios labai pritraukia. Net kas pasirenka tekstilę kaip modulį, irgi sako – kaip smagu, kad taip laisvai į viską žiūrima.
Su moduliais, ar čia nėra toks visos dailės akademijos pliusas, kad studentai, net jei studijuoja architektūrą, įprastuose universitetuose jie tiek negauna prisiliesti prie kitų menų, o čia galima labai tarpdiscipliniškai varijuoti per pasirenkamuosius dalykus?
Čia irgi labai didelis pliusas ir galėtų tai būti paskatinta dar labiau, nes per tuos pasirenkamuosius tu ne tik, kad susipažįsti su kitų disciplinų atstovais, su kuriais gali toliau palaikyti ryšius ir kurti kažką kartu, burti bendruomenę. Tu taip pat išmoksti ir daug technikų, kurias gali pritaikyti savo specialybėje – miksuoti, dėlioti, klijuoti kažką naujo. Dažnai būna, kad tą, ką išmokom per kokią vasaros praktiką, po to paimi ir tiesiog natūraliai pritaikai, nors atrodo visai ne tavo dalykas ir specialybė.
O jei kalbant apie tai, kas buvo didžiausi iššūkiai, kai pradėjai studijuoti, gal net ne magistrą, bet bakalaurą – ar jų apskritai buvo ir ar kažkas vertė permąstyt, ar tikrai tai tavo kelias?
Iššūkių dėl programos net nepasakyčiau, gal kaip kiekvienam studentui – sunkiausia ta pradžia, kol prisitaikai prie ritmo, darbų kiekio, daug modulių, pirmos peržiūros, kol pradedi gyventi ta truputėlį kitokia tėkme. Vis tiek, dailės studentas gyvena kitaip nei kiti studentai. Ir matai kaip pirmakursiai įstoja vienokie, o antram kurse jie visai kitokie žmonės. Pats pasižiūri nuotraukas prieš akademiją ir po akademijos – pamatai tokius didelius skirtumus, tiek asmenybėje, tiek išvaizdoje. Akademija tikrai keičia: čia esantys žmonės, aplinka, ji kitokia nei kituose universitetuose.
„Atvirumas, požiūris, kad tavęs nededa
į kažkokius rėmus ir laisvė – trys
pagrindinės ašys, kurios labai pritraukia.“
Kaip tu pora žodžių tą aplinką galėtum įvardinti?
Draugiška, šilta, maloni. Turiu draugų iš skirtingų universitetų, matau, kad jie, nuėję į savo universitetus, atbūna, atkala, atrašo ir pamiršta. Kai kurie ir nekenčia tų universitetų, net nenori atsigręžt atgal. O čia – traukia atgal, traukia... Parodose susitinka esami ir buvę studentai, dėstytojai ir bendrauja kaip seni pažįstami. Tai ta aplinka tokia – šeimyniška ir laisva.
Pasikalbėkim apie tavo magistro darbą, apie ką jis?
Trumpai, apie dirbtinio intelekto (DI) iššūkius vizualiojoje meno sferoje. Atrodo, tema galbūt ne visai pririšta prie kažkokio konkretaus meninio aspekto, bet iš tikrųjų, žiūrint per vizualiojo meno prizmę, dabar DI tema itin gaji. Kai sugalvojau temą, o sugalvojau ne taip senai, ji jau buvo įsibėgėjusi, bet dabar matau, kad su kiekviena diena vis labiau kyla ta banga, atsiranda vis naujesnių patobulinimų... Šiek tiek baisu pagalvoti kas bus dar po metų, kai reikės gintis magistrą, kiek per tą laiką viskas pasikeis, ar išvados dar bus aktualios. Bijau, kad gali tekti perrašyti kokį skyrių, nes kasdien atsiranda naujų pataisymų... Tai yra ir įdomu, ir iššūkis – turi likti atviras visiem pasikeitimam.
Labai įdomu. Taigi, tai darbas apie dirbtinio intelekto sąveiką su meno pasauliu?
Su menu, kaip DI keičia meno pasaulį, kaip keičia menininką. Į tą temą telpa labai daug klausimų ir, kadangi magistro darbas išsigrynina laike, gali būti, kad teks temą siaurinti. Čia yra filosofinių, etinių, teisinių klausimų iš visų sričių, į kuriuos kaip tik dabar yra ieškoma atsakymų. O pagrinde orientuojuosi į tai, kas susiję su menu – kūrybiškumo išraiška, menininko ateitis ir pan.
O pačiai, kiek matau, tai taip pat labai įdomi ir kabinanti tema?
Labai įdomi, kai ją išsirinkau, įkritau taip giliai, kad dabar visur ją matau, daugiau man niekas kitas nebeegzistuoja. Ir per save su tuo dirbtiniu intelektu eksperimentuoju, žiūriu, kokios galimybės ir įsitraukiau 120 procentų. Būna, kartais užsižaidi ir pamiršti net dėstytojams parašyti, žiūrėk, jau jie tau patys skambina, jau jie tavęs ieško (juokiasi). Tas DI kaip koks triušio urvas – rabbit hole, įkrenti, o ten taip platu, kad net nebesuvoki... Žmogaus smegenys pradeda nebeapčiuopti, kiek ten yra gylio. Tai tuo pačiu ir gąsdina, ir žavi.
Taip pat, turiu informacijos, kad kovo mėnesį dalyvavai tarptautinėje studentų parodoje „Mapping“, Korke, Airijoje – galbūt gali plačiau pristatyti savo darbą, siųstą ten?
Renginys buvo iš dviejų dalių: viena buvo konferencija, o kita paroda. Konferencijoje trumpai pristačiau savo magistrinio darbo temą, aptariau naudojamas technologijas. Parodiniame darbe kūriau su skaitmenine mašina siuvinėtas nuotraukas. Kiekvienas tekstilininkas turi techniką, prie kurios yra prisirišęs. Bakalauro darbą atlikau pasitelkdama automatizuotą siuvinėjimo mašiną, kuri yra dabarties, technologijų, naujos kartos simbolis, taip atradau savo techniką, kurią panaudojau ir šioje parodoje. Parodos tema „Mapping“ – žemėlapiavimas, joje buvo galima pasireikšti įvairiomis formomis, tad aš pasirinkau sukurti netradicinį meninių genų „žemėlapį“ sujungdama kelias kartas – mano močiutė yra tekstilininkė, tad praktikoje pasinaudojau tekstile, senelis – fotografas, išsiuvinėjau jo fotografijas, o aš – jaunas žmogus, gyvenantis šiuolaikiniame pasaulyje – todėl pasirinkau darbą išpildyti skaitmenine mašina. Ir gavosi meninių genų ir kažkokių savo perduotų patirčių – giminystės žemėlapiavimas.
.jpg)
Gertrūdos Rumzytės bakalauro darbo „Ar matai MANE, mama?“ fragmentas. (1,86x1,3 m.)
Ne visi dalyvauja parodose ir ne visi dalyvauja konferencijose, kokią pagrindinę pridėtinę vertą tau toks išėjimas sukuria?
Pirmiausia, ne visiems tai yra skirta, kiekvienas pasirenka savo sritį, gan mažai žmonių pasirenka dalyvavimą konferencijose ir panašią veiklą. Vis dėlto, čia greičiausiai vidinis dvasios pamaitinimas, kai tu sėdi, ieškai, nagrinėji. Kažką išmoksti, gauni, po to dar pats pristatai, pamaitini meninę dvasią. Komercija ir tas konceptualizmas yra du labai skirtingi dalykai, ir neprivalo visi pasirinkti tik vieną arba kitą sritį. Gal dėl to man labai ir patiko, kad specialybė taip pat nėra orientuota tik į kažkurį vieną iš šių aspektų, daugiau žmonių gali atsiskleisti skirtingose kategorijose.
O kas tave labiausiai įkvepia?
Viskas. Ir gyvenimas įkvepia, jo džiaugsmai ir sunkumai, ir įvairūs kultūros aspektai, tiek teatras, tiek muzika, kinas, fotografijos... Menas įkvepia meną, negali būti taip, kad menininkui niekas nedaro įtakos. Bet nėra ir taip, kad vienas kažkoks labai konkretus dalykas būtų viso įkvėpimo šaltinis.
Ką laikai didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu? Nebūtinai kūrybinis.
Kūrybinio dar kol kas jaučiu, kad neužsitarnavau, dar studijos nepabaigtos, viskas labai šviežia. Gal, kad pastebiu kaip į gerąją pusę kinta suvokimas apie gyvenimą ir apie patį meną, kad nebūtinai privalai uždirbti iš to, kad gali tiesiog pasitenkinti gerai išpildytu meno kūriniu. Per pastaruosius metus supratau, kad dirbti aš labai nemėgstu, tai galvoju, reikia susirast tokį darbą, kuris nesijaustų kaip darbas.
Na, žinai, kaip pažiūrėsi į tą dirbti, kad nedirbti – pavyzdžiui, magistro rašymas, ypač tokio sudėtingumo temoje, kokioje rašai tu. Daug kas sakytų, kad tai labai sunkus darbas, bet kaip supratau, tau tai labai patinka ir labai daug ties tuo dirbi?
Iš vienos pusės, gal ir sunku tuo konkrečiu metu, bet kai padarai, ateina ir toks džiugesys. Tas darbas gali būti labai įvairus ir jis nebūtinai turi būti toks, kad reikia eit kankintis. Anksčiau buvau kategoriškesnė, dabar atlaidžiau į viską žiūriu, viskas gali keistis. Net ir praktiniame darbe, dar prieš kurdama pradedu mąstyti, kad net jeigu kažkas pasikeis, gal ir geriau neuždaryt durų tiek mokslo, tiek darbo, tiek kūrybine prasme, likti atvirai. Toks pasiekimas labai malonus – išeina neužsifiksuoti, truputėlį plaukt pasroviui ar bent jau ne prieš srovę ir žiūrėti į gyvenimą paprasčiau.
„Akademija tikrai keičia: čia esantys žmonės,
aplinka, ji kitokia nei kituose universitetuose.“
Ko norėtum palinkėti fakulteto bendruomenei?
Palinkėti, kad nepasiduotų dabartiniam DI spaudimui. (juokiasi) Kad neišsigąstų, neužsispaustų, kad nebūtinai bandytų su tuo kovoti, o pažiūrėtų iš skirtingų prizmių – galbūt su juo galima bendradarbiauti, galbūt tai yra naujas kūrybos būdas, gal iš to gims kažkas originalaus. Labiausiai gal nebijoti, nes pirmosios DI programos prieinamos plačiajai visuomenės daliai buvo būtent vizualinės, tai menininkai, dizaineriai iš karto pajuto labai didžiulį spaudimą, atrodo rytoj atsikelsi ir gali nebeturėt darbo.
Kaip tik šiandien skaičiau straipsnį apie nuotrauką, kažkokiame konkurse laimėjusią pagrindinį prizą, o menininkas po kelių mėnesių prisipažino, kad ji buvo sukurta DI.
Toks atvejis – jau ne vienas, aš irgi rašiau ir galvojau – tarkime, atsiranda naujos taisyklės, sukuria naują DI kategoriją meno parodose, bet jeigu menininkas nepasako, kad šis kūrinys sukurtas dirbtinio intelekto? Sakykim, menininkas tik pasiima idėją, o perpiešia ar pertapo savo ranka. Kaip tada? Maždaug lapkritį buvo užfiksuotas pirmasis DI projektas, kuris laimėjo vizualaus meno parodoje, tarp darbų, kurie nebuvo sukurti DI. Tuo atveju menininkas nurodė, kad kūrinys kurtas programos pagalba ir nors prizas net nebuvo didelis, gal 300 eurų, bet kilo toks filosofinis, etinis, socialinis ažiotažas. Kas dabar darysis, kas dabar bus? Tai kiekvienas gali būti menininku, kiekvienas gali pretenduoti į parodas? O tai kaip atrinkti, kurie darbai geresni? Turi atsirasti nauja samprata apie tokį meną, nauja teisinė sistema, nauja vertybių skalė.
...kurios kol kas nėra...
... taip taip, kuriai iki šiol nebuvo pagrindo. Aišku, iš pradžių visiems baisu, šokas, panika. Bet, kaip ir su praeitomis technologijomis žmogus prisitaikė, išgyveno ir nenumirė, sukūrė papildomų sistemų, tai ir su šita kuo puikiausiai susitaikys.
Na ir paskutinis klausimas – ko norėtum palinkėti sau?
Visą laiką ieškoti, mokytis, nesustoti vienoje vietoje. Būna, kad matai žmones, kurie sustojo: siekė siekė – pasiekė, dirbo, dirbo ir užkerpėjo. Tada jau gyvenimas atrodo toks liūdnas. Tai dar palinkėčiau sau kažkokių filosofinių atradimų, kurie gyvenimą keičia iš pagrindų, kada supranti pačius paprasčiausius, visiems žinomus dalykus iš naujo ir pasijunti dar laimingesnis. Kuo daugiau tokių atradimų, tiek meninių, tiek gyvenimo. Ir žūrėt į tą pasaulį kažkaip paprasčiau.
Pašnekovę kalbino VDA Kauno fakulteto komunikacijos specialistė Gabija Būtaitė.
