Spalva, piešinys ir forma – pagrindiniai menininko įrankiai. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete spalva tampa bendru kūrybos vardikliu, jungiančiu skirtingas disciplinas – nuo tapybos iki architektūros ir interjero. Studentai jos mokosi iš praktikų – dėstytojų, kurie patys aktyviai kuria ir dirba savo srityse.
Tapytojas, docentas Petras Lincevičius spalvą savo kūryboje tyrinėja plačiame, šiuolaikiniame tapybos lauke. Pasak jo, šiandien tapyba nebėra tik dvimatis kūrinys ant sienos. „Tapyba gali būti ne tik 2D kūrinys ant sienos – ji gali tapti ir skulptūriniu objektu, ir erdvine instaliacija, kur žiūrovas gali vaikščioti aplink kūrinį ir patirti jį iš visų pusių“, – sako menininkas.(1).jpg)
Ši idėja, anot jo, svarbi ir studijų procese. Studentai supažindinami su šiuolaikinėmis kūrybos strategijomis, kuriose persipina skirtingos medijos ir išraiškos būdai. Tokiu būdu jie mokosi suvokti tapybą ne tik kaip techniką, bet ir kaip mąstymo formą.
Lincevičiaus kūryboje svarbi ir spalvos simbolika. „Spalva yra viena iš pagrindinių dedamųjų, per kurias mes suvokiame pasaulį. Ji yra ir suvokimo forma, ir kultūrinis kontekstas – kiekviena spalva atsineša savo istorinį sluoksnį“, – pasakoja jis. Šias spalvos reikšmes menininkas naudoja kaip savotiškus vizualinius kodus savo kūriniuose.
Dirbdamas su studentais docentas pabrėžia apgalvoto pasirinkimo svarbą. „Studijų procese daug kalbame apie spalvų santykius, apie tai, kodėl pasirenkama viena ar kita spalva ir kokią reikšmę ji kuria kūrinyje“, – sako jis. Pasak dėstytojo, spalva gali formuoti nuotaiką, emociją ir net žiūrovo santykį su kūriniu.
Tačiau spalvos svarba neapsiriboja tik tapyba. Lektorė Kristina Ancutaitė, dirbanti architektūros ir interjero srityje, pabrėžia, kad spalva yra viena svarbiausių priemonių kuriant architektūrinę erdvę. „Spalva atsiskleidžia architektūroje, interjere ir dailėje. Jos išmanymas padeda kurti architektūrinę erdvę ir formuoti žmogaus patirtį joje“, – sako ji.
Pasak architektės, interjeras visada yra susijęs su žmogumi, todėl spalvos turi būti naudojamos labai apgalvotai. „Turime suprasti ne tik spalvų derinius, bet ir jų emocinį bei psichologinį poveikį žmogui“, – teigia ji.
Šį suvokimą studentai pradeda formuoti jau pirmuose kursuose. Jie mokosi spalvos, kompozicijos ir piešimo pagrindų, o vėliau šias žinias taiko projektuodami architektūrines erdves. „Iš pradžių studentai mokosi architektūrinės ir spalvinės kalbos, o vėliau po truputį formuoja savo individualų požiūrį į kūrybą“, – pasakoja K. Ancutaitė.
Pasak dėstytojos, tarptautinė patirtis taip pat labai svarbi kūrybiniam augimui. „Kai iš komforto zonos patenki į kitą šalį, kitą kultūrinę aplinką, atsiranda galimybė palyginti patirtis ir mokytis iš kitų“, – sako ji.
Būtent tokia aplinka formuojasi VDA Kauno fakultete – čia spalva tampa bendru kūrybos vardikliu, jungiančiu skirtingas disciplinas ir leidžiančiu studentams eksperimentuoti, tyrinėti bei atrasti savo meninę kalbą. Tapyba, architektūra ir interjeras susitinka bendroje akademinėje erdvėje, kurioje gimsta naujos idėjos ir būsimi kūrėjai.
