Marija Marcelionytė-Paliukė | Po__ledinė__
2026 04 14–05 08
Parodos atidarymas | balandžio 14 d. (antradienį) 18 val. VDA galerijoje ARTIFEX (Gaono g. 1, Vilnius).
Parodą / galerijos erdvę kviečiu patirti dešinės rankos principu. Važinėju motociklu, ką tik prasidėjo sezonas, todėl šiuo atveju vartoju kelių eismo taisyklių apibrėžimą.
Galvojant apie kūrinius VDA galerijai ARTIFEX, jie natūraliai susivėrė į vientisą pasakojimą per tekstilinį gestą: adata, siuvinėjimas, medžiaga, gniutulas, drobė, balinimas, ritmas, ritualas, laiko matmuo – trukmė, garsas, rezginė, rietimas, širma, raštas, pasikartojimas, vanduo, saulė. Šias sąsajas atrasti buvo įdomu, smalsu ir kiek netikėta.
Parodos pavadinimas „Po__ledinė__“ yra nuoroda į laiką, o gal tiksliau – laikus. Ir dar – būsenas. Paliktos pauzės primena laiką, kai, pramokus skaityti, prasideda kalbos turtinimo užduotys. Mokaisi mąstyti, ir čia jau nėra vieno teisingo atsakymo. Daugeliu atveju skaitysis tiesiog „poledinė“, ir net nespėsi pajausti, kaip smigtels žinojimas – „žūklė“. Užšalęs ežeras, išgręžta eketė lede, laikas sekant beveik nematomo žvejybinio valo virpesius, o aplink – begalinė erdvė ir tyla – mano pastarojo laiko nušvitimai ir gelbėtojai. Lietuvos politinės realijos, o ypač kultūros atžvilgiu, kaustė mane taip, kad vienintelis būdas išbūti tapo absoliučiai kasdienis darbas rankomis, medžiagų maigymas, nes visos mintys ir dėmesys buvo Kultūros proteste. Monotoniškas, šimtus kartų braukiamas šilkografijos tinklas, piešinys po piešinio anglimi, dešimtys monotipijų, o kad galėtum negaišti kaldamas prie sienos vis naują drobę – tapai. Ji kantri, leidžia naikinti vakar dienos nervą išrėkiant šiandienos. Fone nuolatos įjungtas LRT radijas, diskusijų ir aktualijų kanalai... – kaustanti poledinė būsena. Ir dar, lyg būtų maža, gaminau ledo lytį.
Marija Marcelionytė buria. Jos mene burtai (performatyvi kalba) ir subūrimas (žmonių sutelkimas) formuoja savitą kūrybos terpę. Marija buria suburdama. Net atsitiktinis susitikimas su menininke ir jos kūriniais turi perkeitimo galią. Ji netrenkia žaibu ir neišverčia iš balno, o ramiai pripildo pasitikėjimo linija, žodžiu, garsu ir veiksmu.
Paroda „Po_ledinė_“ yra ir poledyninė. Laiko sluoksniai čia keičiasi kaip metų laikai, nors žiema gali tęstis tūkstantmečius. Taip pat ir pavasaris. Atėjus į Marijos parodą reiktų pamiršti laikrodžius ir telefonus, nepadarytų darbų sąrašą ir kaltės jausmą. Pasinerti į meditatyvią (it stebint lėtai tirpstantį ledą) ir performatyvią (nuplėšiant lapelį su telefono numeriu) laiko tėkmę. Vidinis kūrinių laikas nebūtinai sutampa su išorinio pasaulio laiku. Tačiau gyvos istorijos rėžiai ir atšvaitai juntami.
Marijos Marcelionytės kūrybą pirmą kartą pamačiau 1998 metais Vilniaus dailės akademijos skelbimų lentoje. Paprastas užrašas skelbė: „Galiu padėti. Marija“ ir nurodytas autorės telefono numeris, kurį galėjai atsiplėšti. Tada tai buvo įprastas „skelbimo ant stulpo“ formatas. Mane sužavėjo darbo tikrumas ir paprastumas. Kasdienis kreipinys ritualizuotas, o menas tampa gyvenimo ir popkultūros dalimi. Vardas Marija nurodo ne tik autorę ar Šventąją Mergelę, bet ir dažną nepriklausomybės pradžioje populiarių serialų herojų vardą („Tiesiog Marija“). Svarbiausia, kad telefonas numeris buvo tikras, kaip ir siūloma pagalba. Čia ir prasidėjo buriantys burtai.
Šis kūrinys naujai atgimsta parodoje. Kaip ir kitas laikmatis – „Lygiai metai“ iš sieninių plėšomų kalendorių. Marijos ne tik kalba, bet ir kūriniai performatyvūs. Juose įrašyta veiksmo galimybė. Neatsitiktinai „Pareidolijos“ fliuksistiškai siūlo kūrinio naudojimo instrukciją. Perskaičius tai atrodytų, kad tai bus techniškas, sukonstruotas, racionalus kūrinys. O iš tiesų – tai vaizduotės pratimai, kurie leidžia suteikti debesims formas klausant poezijos.
Būtent poetiniai ryšiai sieja Marijos Marcelionytės darbus. Nes poezijoje galima sujungti neįmanomus dalykus – skirtingų laikų, kultūrų, medžiagų, patirčių, kalbų. Ir Marija jungia – kuria rezgines ir kitokius konceptualius tinklus, apie kuriuos rašė Ursula Le Guin „Literatūros kaip krepšio teorijoje“. Į tuos tinklus patenka ir išplaukia ant menininkės rankos ištatuiruota seliava – gėlavandenė žuvis, neapkenčianti dumblo. Savaip simboliška, kad seliava plaukia kartu su menininkės ranka, skaptuojančia ledo lytį. Performatyvi po_ledinė pastanga pasiekti deguonį ir pripildyti juo galerijos erdvę.
Kuratorė Laima Kreivytė
Plakato ir sklaidos dizainas Emilės Krutulytės ir Viliaus Juozapo Vingro
Parodą iš dalies remia Vilniaus dailės akademijos Meno ir mokslo projektų fondas ir VF Grafikos katedra
______
Susitikimai su parodos autore/ekskursijos vyks:
Balandžio 18 d. 13 val. | Balandžio 25 d. 14 val. | Gegužės 8 d. 17 val.
Apie parodą galite skaityti čia:
https://artnews.lt/marijos-marcelionytes-paliukes-paroda-po__ledine_-135922
https://echogonewrong.com/photo-reportage-from-the-exhibition-under__ice__-by-marija-marcelionyte-paliuke-at-vaa-gallery-artifex/
O pasiklausyti čia!
https://lrt.lt/radioteka/irasas/2000712195/kelione-menininko-smegenu-vingiais-su-marija-marcelionyte-paliuke
