Interviu su Irina Peleckiene apie jos parodą ILLUMINE/INTERPRETATIONS VDA tekstilės galerijoje Artifex
Viršelyje Lightstrokephoto.com (Justas Gulbinovičius, Valerija Semeniuk) nuotrauka
Irina Peleckienė (1972 m.) 1999 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete baigė stiklo specialybę (MA). Parodose dalyvauja nuo 2000 m. ir per tą laiką yra surengusi 5 personalines parodas. Nuo 2009 m. Lietuvos Dailininkų Sąjungos narė. 2015 m. stažavosi „Jyderup hojskole“, Danijoje, vėliau rezidavo 2019 m. „Cultivamos Cultura“, Portugalijoje. Ne kartą yra gavusi Valstybines stipendijas. Konstruktyviai ir išlaikytai autorė keliauja profesinio tobulėjimo link.
Koks buvo Jūsų motyvas pasukti stiklo menininkės keliu?
Tikrasis motyvas, ko gero, atsirado po darbo fabrike – noras įveikti šią medžiagą (turiu omenyje darbą su karštu stiklu, – tai pasirodė nelengva). Pamačiau, koks ilgas tas tobulėjimo kelias. Tačiau šiuolaikinis menas – tarpdisciplinininis. Parodose šalia stiklo naudoju ir kitas medijas. Taigi negalėčiau savęs vadinti vien tik stiklo menininke.
Pirmoji paroda iš šio ciklo „ONTOLOGY OF SHADOWS“ buvo pristatyta Kaune, Šiuolaikinio meno ir mokslo centre (ŠMMC). Ši paroda, tarsi proceso tyrinėjimų kulminacija, kurią galima justi vos patekus į Irinos ekspoziciją – metalinės, surūdijusios konstrukcijos ir keisti - nepažįstami objektai; stiklas; šviesų mirgėjimas; dūmai, savotiškos autentikos turintis kvapas –transformuoja galeriją į Kauno Aleksoto stiklo fabriką, apie kurį autorė šioje parodoje ir kalba. Fabrikas duris užvėrė prieš dešimtmetį – 2008-iais, pakeitė autorės žvilgsnį į stiklą ir jo istoriją. Šalia modernumo ir šiuolaikiškumo atsiranda nostalgijos aspektas.
Kiek šis fabrikas/buvimas jame/jo uždarymas padarė įtakos Jūsų kūrybai?
Tai buvo tikrasis susidūrimas su karšto stiklo meistryste. Tas didžiulis mechanizmas negalėjo nepadaryti įtakos – tiek pati aplinka, tiek jame tuo metu dirbę žmonės. Gaila, kad atėjau iki uždarymo likus maždaug pusantrų metų. Pats stiklo išleidimo procesas (2007m gruodžio 22 d.) buvo labai įspūdingas – taip atsirado instaliacija „In memoriam“. Simboliška, kad fabrikas sulaukė 80-ties metų (pirmoji produkcija buvo išleista 1927 m. rugsėjį).
Vyto Nomado nuotrauka
Tai jau antroji autorės personalinė paroda Vilniuje – pernai autorė surengė pirmąją savo personalinę parodą Vilniuje – „ILLUMINE“, VDA „Krematoriumas | Meno krosnys“ erdvėse. „ILLUMINE/INTERPRETATIONS“ – trečioji paroda iš proceso įkvėptų parodų ciklo.
Kuo ši paroda kitokia, lyginant su prieš tai buvusiomis šio parodų ciklo parodomis?
Pirmiausia, ji – išgryninta, tiek minties, tiek estetikos prasme, sudėlioti pagrindiniai akcentai. Skiriasi ir erdvė. Šiuo atveju – ekspoziškai tvarkinga, galerinė. Prieš tai buvusios šio ciklo parodos vyko eksperimentinėse, netradicinėse erdvėse.
Simboliška, kad VDA galerija Artifex randasi būtent vadinamajame „Stiklo kvartale“ Čia 1547 m. Martynas Paleckis įkūrė pirmąją LDK Stiklo manufaktūrą, o XIX a. šiame kvartale buvo net trys stiklo gatvės. Ši tradicija tęsiama ir dabar – kaimynystėje Stiklių g. 6 yra įsikūrusi „Vitražo manufaktūra“. Ar tai kažkiek siejasi su šia ekspozicija, ar suteikia daugiau spalvų ir istorinio svorio?
Sutapimas atsitiktinis, bet tikrai simboliškas. Iš anksto apie tai negalvojau. Vadinasi, patekau ten, kur reikėjo – kur jau nuo XVI a. tvyro gera, „stikliška“ aura.
Tiek ONTOLOGY OF SHADOWS (2019) Šiuolaikinio meno ir mokslo centre (ŠMMC), Kaune, tiek ILLUMINE (2019) VDA Krematoriumo (Meno krosnys) erdvėse – abi, prieš tai buvusios parodos buvo pristatytos, mano nuomone, labai „ekspoziciškai“ Jums dėkingose erdvėse, tarsi pratęsdamos ir papildydamos Jūsų kuriamą mistišką atmosferą. Kiek eksponuojant parodas Jums svarbus erdvės pasirinkimas?
Netradicinės erdvės man visada patiko. Tačiau, man rodos, erdvę galima suvaldyti ir darbai gali „kalbėti“ skirtingose vietose. Kiekviena nauja ekspozicinė erdvė yra nauja užduotis, su kuria susiduri. Ir tai yra įdomus iššūkis.
Kiekviena menininkės paroda užburia spalvomis, įtraukia į žaidimą su šviesa ir šešėliais, priverčia stebėtis stiklo gležnumu, medžiagos pasirinkimo neįprastumu, instaliacijų sudėtingumu, idėjos išbaigtumu ir konceptualumu. Ne išimtis ir ši autorės paroda - ji leidžia iš naujo atrasti stiklą, kaip medžiagą ir keliaujant per ekspoziciją tyrinėti jo savybes. Autorė stiklą pateikia taip, kad net ir didžiausi skeptikai, ar tie, kurie stiklą įsivaizduoja labiau taikomojo pobūdžio (kur nors interjere) gali pasijusti įtikinti, kad gali būti ir visai kitaip.
Parodos pavadinimas suponuoja, kad čia labai svarbi šviesa ir jos interpretacijos, ribų tarp meno kūrinio ir šešėlio peržengimas. Ar į jį turėtumėme žiūrėti labiau perkeltine prasme?
Žodis „illumine“ tiek fizine, tiek dvasine prasme reiškia šviesą. Stiklo kaip medžiagos efektas veikia šviesoje. Tačiau šviesa perkeltine prasme yra dar svarbesnė.
Lightstrokephoto.com (Justas Gulbinovičius, Valerija Semeniuk) nuotrauka
Nepaisant to, kad pagrindinė Jūsų kūryboje naudojama medžiaga yra tvirto charakterio stiklas ir kai kurie objektai primena konstruktyvistų stilistiką – unikalu, kad kūrinių formų plastika, ekspozicijos spalva ir pačios instaliacijos turi savotiško minkštumo ir „tekstiliškumo“. Ar tai Jūsų kūryboje atsiranda netyčia, ar vis dėl to šis jausmas kuriamas tikslingai?
Tai, turbūt, mano stilistika. Aš leidžiu reikštis atsitiktinumui ir stiklas tam labai dėkinga medžiaga.
Apie ką ši paroda? Kokią pagrindinę žinutę lankytojai turėtų perskaityti šioje ekspozicijoje ir kokią, Jūsų nuomone, emociją iš jos turėtų išsinešti? Kas Jums pačiai šioje parodoje atrodo svarbiausia, pabrėžtina?
Norėjosi, kad lankytojas pažvelgtų į stiklą kaip į meno mediją. Pagrindinė žinutę galima perskaityti sakinyje „My work is a lamp to walk by and a light to illumine my path“ (aišku, netiesiogiai ir nevienareikšmiškai) čia turėjau omenyje ne tik savo darbą su stiklu, bet ir vidinį darbą su savimi. Norėjosi perteikti, ką man reiškia ši medžiaga ir kokia paveiki gali būti. Stiklas kaip ir gyvenimas yra stichija.
Lightstrokephoto.com (Justas Gulbinovičius, Valerija Semeniuk) nuotrauka
Ši paroda yra pratęsianti 2019 m. pradėtą vystyti proceso įkvėptą parodų ciklą. Ar tai paskutinė šio ciklo paroda, ar šią temą ketinate plėtoti ir ateityje?
Šioje temoje daug potemių. Gal todėl išsirutuliojo net trys parodos. Tikslingai šios temos nebeplėtosiu. Pasakiau, kas buvo susikaupę, kuo norėjau pasidalinti.
Paroda veikia iki 2020 m. kovo 14 d.
Su Irina Peleckiene kalbėjosi Justina Gražytė
Lightstrokephoto.com (Justas Gulbinovičius, Valerija Semeniuk) nuotrauka
