Interviu su Joana Kairiene apie jos parodą „Kitas kailis“

Viršelyje Andrej Vasilenko nuotrauka

Esate pabaigusi magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, vaizduojamosios grafikos specialybę, taip pat esate Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Ar po studijų keitėsi Jūsų, kaip kūrėjos identitetas?

Daug kartų. Sakyčiau, po mokslų baigimo prasidėjo tikrasis savęs ieškojimas. Akademijoje visi gyvenome bendruomenėje, savotiškas patogus burbulas. Pabaigus studijas, supratau, kad yra gyvenimas už akademijos ribų. Tuo pačiu atsivėrė ir naujas supratimas, kad galima kurti kaip tik nori, nes niekas pažymio neparašys ir nuo to nepriklausys ar mokėsi už mokslus. Šis supratimas davė daug laisvės ieškoti savo asmeninio identiteto.

Jūsų kūriniuose dažnai sutinkama medžio raižinio technika. Ar tai Jūsų mėgstamiausia/labiausiai įvaldyta technika? Kokias dar grafikos technikas naudojate?

VDA esu labai dėkinga už suteiktus įrankius, kuriuos naudoju iki šiol. Medžio raižinys vienas iš jų. Meilę šiai technikai pajutau nuo pirmos dienos. Atrodo, kad ji pati mane pasirinko. Man patinka vaizdo konstravimas, pasitelkiant sluoksniavimą. Iškiliosios spaudos technika leidžia tarsi dekonstruoti vaizdą ir tada jį iš naujo sudėlioti. Kiekviena spalva žymi tam tikrą laiko tarpą. Niekada nežinai kada kūrinys baigtas. Gali pakeisti savo planą vidurį raižymo.

Dabar vis dažniau naudoju gumos antspaudus, konstruoju bendrą vaizdą iš daugybės pasikartojimų. Mėgstu ir sausos adatos techniką, tapybą, siuvimą. Kūrinio idėja dažnai padiktuoja kokią techniką naudoti.

Joana Kairienė | Vyto Nomado nuotrauka 

Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie parodą, jos idėja, inspiracijas, tyrimo procesą?

Praeitais metais teko šiek tiek pamatyti ir prisiliesti prie mados pasaulio industrijos. Tai buvo visiškai nauja patirtis mano gyvenime. Stebėjau visus dalyvius. Pamačiau, kad ten yra dalykai, kurie yra aktualūs visada. Pavydžiui gyvūnų kailių imitacija. Pradėjau stebėti, kodėl taip yra. Gal žmonija sąmoningai nori per aprangą įgauti gyvūniškų savybių? Gal taktilinis prisilietimas prie tokių drabužių yra instinktyvus nuo laikų, kai gyvenome olose ir tai buvo vienintelis būdas apsisaugoti nuo šalčio? Kilo labai daug klausimų. Daug naudojamų elementų aplinkoje, atsirado imituojant gyvūnus ir augalus pvz. žvynus, kailių raštus, augalų formas ir t.t.

Šioje parodoje palyginus su kitomis Jūsų parodomis daug tekstilės kūrinių ir tekstilinių detalių. Ar šis atsiradimas yra įtakotas parodos temos? Kiek svarbi tekstilė šios parodos kontekste? Galime iš Jūsų tikėtis tekstilės kūrinių ateityje ar čia vienkartinis kūrybinis sprendimas?

Formuojant parodą atsirado simboliai, kuriuos jau naudojau ir praeitose parodose. Tai veidrodis ir užuolaida. Viskas labai natūraliai atsirado ir šioje parodoje. Užuolaidas jau esu panaudojus ir praeitoje parodoje “Akys”. Tiesiog dabar jos šiek tiek kitokios - praradusios savo užuolaidiškumą ir tapo tarsi skirtukai tarp vidaus ir išorės. Mažos galerijos erdvės leido sukurti kelias atskiras mini parodas.  Būdamas vienoje erdvėje, gali užmiršti ir atsiriboti, kas vyksta tuo metu kitoje erdvėje. Užuolaidos tik pastiprino šį įspūdį. Per atidarymą negalėjai pajusti kiek galerijoje yra žmonių vienu metu. Leido pajusti tarsi nesvarumo būseną, atsiriboti nuo aplink vaikštančių žmonių. Šiuo atveju tekstilė, kaip viena iš priemonių šiam nesvarumui sukurti. Dabar sunku pasakyti ar naudosiu šias technikas ateityje.

Joana Kairienė | Apeigų rinkinys | Vyto Nomado nuotrauka

Kokiam žiūrovui skirta ši paroda? Ką Jūsų nuomone žiūrovas turėtų suprasti/patirti/išgyventi šioje parodoje? Kokias emocijas ir mintis iš jos išsinešti?

Sunku apibrėžti žiūrovą, kuriam skirta paroda. Kadangi pati turiu glaustą santykį su ją, labai sunku atsitraukti ir viską įvertinti iš šalies. Matyt, turi praeiti kažkiek laiko, kad galėčiau įvardinti šiuos dalykus.

 Kas yra tas mįslingas veikėjas apie kurį pasakojate/su kuriuo kalbatės parodoje?

Veikėjas nuolat keičiasi, bet visada užima tą pačią vietą. Tai vidinis neurotiko balsas, augalas, gyvūnas, šydas, apsauga, priešas. Tai yra tas, kas tuo metu trukdo arba padeda. Tai gyvūniškumas, kuris tuo metu yra šalia. Tai augalas, kuris yra šalia. Tai neapibrėžiamas ir nepagaunamas.

Kas šioje parodoje Jums pačiai svarbiausia?

Man pačiai svarbiausia yra nuotaika ir bendrumas. Kuriant bendrą ekspoziciją buvo svarbios sąsąjos tarp kūrinių, jų pokalbis tarpusavyje.

Menininkai savo kūrybos atžvilgiu įprastai yra labai savikritiški. Jeigu turėtumėt galimybę savo kūrybiniame kelyje ką nors pakeisti, ką pakeistumėt ir kodėl?

Nieko nekeisčiau, nes kiekviena patirtis atveda iki to, kas esam dabar ir be praeities nebūtų ateities, tokios kokia yra. Stengiuosi žiūrėti į dabartį ir galvoti, kaip galėčiau padaryti geriau dabar.

Su Joana Kairiene kalbėjosi Justina Gražytė