MultiWeave | Kadi Pajuppu, Marilyn Piirsalu | Interviu  

Kaip sugalvojote pavadinimą? Galima pastebėti, kad jis susijęs su audimo technikos ypatumais. Kaip dar galima išplėtoti šią idėją, ką atskleidžia jos pavadinimas?

Pradžioje „MultiWeave“ buvo projekto, kurį 2016 m. pateikiau konkursui (Hakatonui) pavadinimas. Mano sumanymas buvo sujungti senovinę kaišytinę pynimo techniką su 3D spausdinimo principais, kai medžiaga klojama sluoksnis po sluoksnio. Hakatone norėjome sukonstruoti veikiantį prototipą. Kadangi renginys buvo labiau skirtas technologijoms nei menui, pagalvojau, kad „multi“ šiame pavadinime tinka, nes nurodo „įvairias galimybes“, o „weaving“ pridėjau todėl, kad medžiagą sudaro dvi siūlų sistemos – vertikalūs metmenys ir horizontalūs ataudai – lygiai taip pat, kaip tikrame audinyje. Šiame renginyje buvome apdovanoti už geriausią prototipo įgyvendinimą. (Mūsų komandą sudarė Kadi ir Johanas Pajupuu, Anna Jõgi, Olegas Kalinkinas. Anna atliko didžiąją dalį prototipo kūrimo darbų, o kiti padėjo).
Pavadinimas, atrodo, tiko ir pačiam metodui. 

Tekstilės menininkai jau spėjo įvertinti naujos technikos galimybes. Kaip žmogui, kuris nieko neišmano apie tekstilę, galėtumėte paaiškinti, kuo jis ypatingas?

Esmė tokia, kad ataudai gali apjuosti jau paremtus metmenų siūlus skirtingomis konfigūracijomis, ir taip tampa įmanoma sukurti įdomias trimates struktūras bei formas. Šios struktūros gali panašėti į trimačio tinklo struktūras.


Pastebėjau, kad lankytojai labai vertino šią techniką todėl, kad jame taikomas rankų darbas. Atidarymo metu net turėjome sudalyvauti diskusijoje apie tai, kad rankų darbas yra labai vertingas. Na, bent jau taip atrodo paprastiems lankytojams. Kaip manote, kodėl rankų darbo technikos vis dar populiarios ir ar jie nepraras svarbos po to, kai visiškai pereisime prie naujų technologijų?

Galbūt „paprastas lankytojas“ iš tikrųjų neegzistuoja, nes pagarbų požiūrį į rankų darbą galėjo lemti skirtingos asmeninės istorijos: gal tai į užmarštį grimztantys amatai, kurie sukelia ilgesį ir nostalgiją; arba kažkas, ką sugebame pagaminti, ir mus sieja gamybos kultūra; kažkas, kas padeda susikurti mikrokosmosą, atskirą nuo skaitmeninio pasaulio – mūsų asmeninė taktilinė erdvė; mes patiriame jėgą, kai matome, kad kai kurie tekstilės dirbiniai skelbia galingą žinią tiesiog tikru būdu užimdami erdvę... 
Man atrodo, kad su „MultiWeave“ susiję mano užmojai iš pradžių buvo svajonė sukurti naują audimo technologiją. Tačiau vykdydama taikomųjų mokslinių tyrimų projektą Pallas Taikomųjų mokslų universitete (Estijoje) pradėjau suprasti, kad vertingiausia idėja ir rezultatas, kurį galima pasiekti per trumpesnį laiką (nei kuriant stakles), yra suteikti studentams, menininkams ir amatininkams naują amatų įrankį, pasidalinti technikos idėja ir skatinti kūrybingus žmones dirbti su juo. Paversti „MultiWeave“ atviruoju šaltiniu. Manau, kad vykdant šį projektą sukurti geriausi sprendimai kilo dirbant rankomis ir nagrinėjant taktilines „MultiWoven“ būdu austų medžiagų savybes bei tai, kaip elgiasi forma, pagaminta pagal „MultiWeave“ logiką. Taigi rankų darbas ir dalijimasis idėjomis yra tai, kuo tikiu labiausiai. 
Kai žvelgiu į rankomis austas ląstelių struktūras Marilyn Piirsalu darbuose, kurie taip pat čia eksponuojami, man patinka kaip šie objektai sąveikauja su erdve, kaip jų struktūra kelia asociacijų su architektūra, taip pat kontrastas ir dialogas tarp monotoniškai atsikartojančių mažesnių formų ir didesnės formos, kuri iš tikrųjų minkšta ir suspaudžiama. Man patinka mintis, kad labai pigi kasdienė medžiaga (polipropileno virvelė) gali būti panaudota meno kūriniuose, kurie atrodo labai šventiški ar net sakralūs... Mano galvoje baltos ir geltonos struktūros siejasi su religine nuolatinės maldos praktika. Ir be abejo, kalbant apie rankomis sukurtus kūrinius, autoriaus prisilietimas jaučiamas kiekviename medžiagos kubiniame centimetre. Manau, kad ir kūrinių pažeidžiamumas yra kažkas, ką žiūrovai gali pajusti ir su kuo gali tapatintis.
Tačiau vis dar neatsisakau svajonės, kad kai atsiras mašinos, galinčios austi tokias struktūras iš biologiškai suyrančių matricų, jos galėtų būti panaudotos gaminti geotekstilę, skirtą prilaikyti kalnų šlaitus, kuriuose pasitaiko nuošliaužų... arba įsivaizduokite, kad žaliose daugiasluoksnėse austinėse sienose auginami maisto produktai... gal net fotoelementai galėtų būti audžiami... o „MultiWoven“ technika išaustų čiužinių oringa struktūra galėtų nuo pragulų ar odos pažeidimų apsaugoti pacientus, kuriems tenka ilgai gulėti lovoje... Beje, „MultiWoven“ technika taip pat gaminome šalmų dangalus, nes įmanoma išausti nelygius ir natūraliai atrodančius stulpelių raštus, kurie, tikimės, susilieja su kraštovaizdžiu. Dabar šias savybes tiriame su kariškiais. Visos šios galimos pritaikymo kryptys atrodo labai įkvepiančios, tačiau kuriant produktą reikia ir daug sėkmės, ypač ieškant tinkamų žmonių, kurie geba nestandartiškai mąstyti.

Ar ši technika jau turi pasekėjų? Galbūt matėte kitų autorių sukurtų darbų, kurie jums paliko stiprų įspūdį?

Taip, man labai patinka Emilijos Elfvik (@eelfik) darbai. Ji yra švedų menininkė, dalyvavusi parodos „MultiWeave“ projekte „Grown“, kurį mūsų tekstilės padalinys inicijavo 2022 m. Ji turi unikalų stilių ir taikydama „MultiWeave“ techniką kuria skulptūras. Dar išskirčiau Anettą Niine, sugalvojusią įdomų būdą, kaip išauginti „MultiWeave“ struktūras iš veltinio ir per jį – ji sukūrė intriguojančią drabužių kolekciją. Džiaugiausi matydama, kad Pallas Taikomųjų mokslų universiteto studentai pritaikė „MultiWeave“ techniką dviejuose projektuose, kuriuos šiais metais pristatė Stokholmo baldų mugėje (@pallas_stckhlmfair). Taip pat tikiuosi, kad mano draugė Marilyna Piirsalu po šios parodos toliau dirbs su „MultiWeave“. Ji turi grafikės išsilavinimą ir mūsų bendriems projektams suteikia didesnį mastelį.

Kiek jums svarbi forma? Kas jums yra tobula forma ir kas atitinka šį apibrėžimą? 

Savo darbuose, kuriuos eksponuoju „Artifex“ galerijoje, pradėjau „kovoti“ su medžiaga. Naudojau popierinius verpalus, kurie yra labai maloni medžiaga, nes savaip atskleidžia „MultiWeave“ struktūrą, o žiūrovas gali sekti siūlo kelią per visą objektą. Tačiau su popieriniais siūlais sunku dirbti, nes jie „turi savo nuomonę“, taigi formos elgiasi taip, tarsi pačios geriau žinotų, kaip jos nori susisukti. Kurdama darbą „Parašyta mėlynu rašalu“ galvojau, kad jo linijos nelygios kaip rašysena, o mėlynas rašalas man primena mokyklos dienas, kai pirštai visados buvo rašaluoti. Dar galėjau pavadinti šį kūrinį „Rašiklio sutramdymas“. „MultiWoven“ technika kurtų struktūrų galimybių tyrimas taip pat yra procesas, kuriame reikia stabtelti, įsižiūrėti ir priimti tai, kaip viskas vyksta. Mano kūryboje pagrindinis atspirties taškas dažnai yra tekstas. Kitame savo kūrinyje „Išvykimas“ norėjau pavaizduoti, kaip mažesnės dalelės atitrūksta nuo didesnės formos. Geltonos linijos rodo, kaip įmantriai susiraizgę ryšiai gali jungti tas dvi dalis. Taigi viskas prasidėjo nuo formos eksperimento, o dėl kūrinio pavadinimo apsisprendžiau jau galerijoje. „Būtybėse“ norėjau atskleisti povandeninių būtybių koloniją arba tirpstančias formas, kurios, rodos, sąveikauja tarpusavyje, tačiau nesiliečia. Gyvosios gamtos formos yra puikus įkvėpimo šaltinis tokiems eksperimentams, nes tiesiog įsivaizduokite musės koją po elektronų mikroskopu.

Kalbant apie spalvas, pastebėjau, kad kai kurie kūriniai pavadinti pagal spalvas. Ar spalva jums svarbi? Koks ryšys tarp kūrinio spalvos ir formos?

Marilynos kūrinys vadinasi „Auksinis“, ir ji sako, kad formą jai padiktavo spalva. 
Kita vertus, kūrinys „Parašyta mėlynu rašalu“ gimė kaip forma, o nudažiau jį tik vėliau. Tas spalvos netolygumas buvo dalis mano kovos su popieriniais verpalais – kaip su tuo mėlynu rašalu prieš 50 metų. 

Kiekviena idėja turi savo įkvėpimo šaltinį. Kaip kilo mintis sukurti šią techniką? Galbūt pats audimas jums kelia tam tikras asociacijas?

Idėjos užuomazga tapo tai, kad spausdinant 3D spausdintuvu ir naudojant siūlą, sukurtai formai išsilaikyti taip pat reikia klijų ar plastiko. Panorau iš natūralių siūlų išausti įdomias trimates struktūras. Taigi suformulavau idėją, kad metmenų siūlai gali būti įtempiami keliomis eilėmis tam tikroje vietoje, ir ataudai gali būti vedami aplink prilaikomus metmenis skirtingomis kryptimis. Jei įprastas audinys dar vadinama „dvinariu“ (kadangi ataudai visada yra arba virš, arba už metmenų), galbūt „MultiWoven“ yra tam tikra „kvantinė medžiaga“, kurioje ataudai gali apsupti metmenis iš kelių „superpozicijų“ vienu metu, o ne tik būti „priešais“ arba „už“. :)

Ir galiausiai, gal galėtumėte pasidalinti savo įspūdžiais iš kūrybinių dirbtuvių, kurias surengėte Vilniaus dailės akademijos tekstilės laboratorijoje? 

Oi, mums labai daug reiškė, kad buvo tiek daug dalyvių iš daugelio katedrų, kad dalyvavo ir dėstytojai!
Jie mūsų erdvėje sukūrė labai gerą kūrybinę energiją. Net ir po tokios trumpos įžangos žmonės galėjo sugalvoti tiek daug įvairių idėjų! Tai mus labai nudžiugino. Tikiuosi, kad studentai bus įkvėpti to fakto, jog ne viskas dar išrasta ir kad net tokioje tradicinėje srityje kaip audimas yra įvairių krypčių, kurias galima atrasti ir plėtoti. Tiesiog pridėkite grotažymę #multiweave ir dalinkitės idėjomis.  

Su menininkėmis-tyrėjomis-išradėjomis kalbėjosi dailėtyros ir kuratorystės BA studentė Ieva Gerasimovič (iš anglų kalbos vertė ir redagavo Justina Gražytė).