Gintarė Kuznecovaitė | „Alisa stebuklų šalyje“. Paroda veikia iki 2019 vasario 2 d.!
Šioje parodoje pristatote pasakų „Alisa stebuklų šalyje” ir „Alisa veidrodžio karalystėje” siužetais paremtus kūrinius. Šios istorijos man ir daugeliui kitų yra vaikystės prisiminimas. Kodėl nusprendėte prie jų grįžti? Kodėl pasirinkote būtent šios pasakos siužetus?
Studijų metais po pokalbio su dėstytoja doc. Loreta Švaikauskienė kilo mintis, kad mano inspiracijų šaltiniu magistrantūros studijose galėtų būti būtent Lewis Carroll knygos „Alisa Stebuklų šalyje” (1865) ir „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (1871). Suvokiau, kad interpretacijų kryptys gali būti beribės kaip ir pasakos. Šie kūriniai mane lydi visą gyvenimą. L. Carroll pasaką „Alisa Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“ skaičiau ne kartą, tačiau, atsižvelgiant į gyvenimo periodus – vaikystę, paauglystę, jaunystę, ją suvokiau skirtingai. Vaikystėje šią neįtikėtinų nuotykių kupiną istoriją man skaitė mama, beklausydama jos vaizduotėje piešdavau personažus, „įsikūnydavau“ į Alisos vaidmenį. Labai mėgdavau vartyti šią knygelę ir grožėtis iliustracijomis. Mamos klausdavau: „Kodėl iliustracijos nespalvotos? Tokios gražios ir nespalvotos.” Mane tos iliustracijos traukė ir žavėjo.
Šiek tiek paaugusi jau pati skaičiau šią pasaką, bet šį kartą ji man pasirodė nuobodi, neįdomi, o Alisa erzinanti, nes viename asmenyje autorius talpino kontrastingas charakterio savybes: išmintingumą ir naivumą, smalsumą ir įkyrumą. Tačiau mano požiūris kas kartą skaitant šį kūrinį keitėsi. Suvokiau, kad šis kūrinys gali būti įvairiapusiškas. Žinojau, kad jį skaitant reikia sugebėti iššifruoti simbolius, metaforas, išmanyti šachmatų žaidimą, matematiką, lotynų kalbą, psichologiją, žinoti to laikotarpio britų tradicijas. Ir vos apie tai pagalvojusi pasijuntu maža mergaite - Alisa. Pasikamavusi stebuklų šalyje grįžtu prie pradinės būsenos – žvelgiu į pasaką paviršutiniškai, kaip į keistą, tik vaikams suprantamą pasaulį, pilną fantazijos ir keistų, suaugusiam žmogui nesuprantamų dalykų. Tai tarsi užburtas ratas – vienu metu pasaka glumina, kitu – jau linksmina. Tarsi pasaka būtų skaitytojo nuotaikų ir minčių atspindys.
Tai, kad savo kūryboje pasirinkau interpretuoti L. Carroll literatūros kūrinius, lėmė keletas veiksnių. Pirmiausia, šie kūriniai yra įdomūs, smagūs ir universalūs. Antra, jie man asocijuojasi su vaikystės nerūpestingumu ir lengvumu, iškrėstomis išdaigomis ir nuotykiais. Trečia, jie mane intriguoja užslėptais simboliais, metaforomis ir dviprasmiškumu. Ketvirta, ši pasaka puikiai atspindi, kad kiekvienas turi savo fantazijų pasaulį, stebuklų šalį, karalystę – tai, ką pats žmogus susikuria.
Kaip minėjote, toje knygoje, kurią turėjote, iliustracijos buvo nespalvotos, o žiūrint į jūsų paroda viskas atrodo priešingai. Ji galbūt ir yra gyvybinga tuo, kad joje labai daug spalvų ir tos spalvos yra neoninės ir ryškios; jos nėra pastelinės ar švelnios, kaip kad būtų galima tikėtis iš pasakos iliustracijų. Tad pasaka nebeatrodo tokia vaikiška, o kaip tik sukuria sapno pojūtį. Ar tyčia rinkotės atitolti nuo tokio šilto Alisos stebuklų šalyje įvaizdžio ir rinktis suaugusio žmogaus perspektyvą?
Norėdama savo kūryboje pasinaudoti Lewis Carroll literatūros kūriniu kaip idėjos šaltiniu pirmiausia gilinausi į siužetą, jį analizavau, vėliau ieškojau sąsajų su personažais. Įsijausdama į personažų charakterius susitapatinau su jais, tuo pačiu pasąmonės lygmeniu skverbiausi į savo užslėptų minčių ir jausmų užkaborius. Interpretuodama šią pasaką pažvelgiau skirtingais aspektais: humoristiniu, susireikšminimo, susitapatinimo, vaikystės vaizdinių. Mano interpretacijos mene vystėsi kartu su pasakos suvokimu. Aš, kaip menininkė, taip pat išgyvenau savotišką stebuklų pasaulį, kuomet aplinkui viskas kinta ir kaskart viską priimi kitaip.
Personažai pasirinkti neatsitiktinai. Pasirinkau perkurti tik tuos personažus, kurie man yra artimi. Kūrinio antroje dalyje „Veidrodžio karalystėje, ir ką Alisa ten rado“ įžvelgiu bendrą ryšį su savo vaikystės sapnais, todėl savo autoriniuose audiniuose perkuriu kalbančių rožių personažus. Gal dėl to mano interpretacija sukuria sapno pojūtį, bet to sąmoningai nesiekiau. Tiesiog toks buvo mano matymas šios pasakos ir jos personažų. Tik dabar suvokiu, kad vaikystėje taip mane traukusias ir žavėjusias nespalvotas iliustracijas suaugusi savo kūryboje tarsi nuspalvinau, tik jau savaip interpretuodama personažus.
Minėjote daug personažų, tačiau parodoje nėra pačios Alisos. Kodėl nusprendėte jos neįtraukti?
Alisos personažas esu aš pati ir žiūrovas. Kviečiu parodos lankytoją žvelgti į pasaulį ir parodą Alisos akimis.
Parodoje eksponuojate ne tik tekstilės darbus, bet ir video instaliaciją, kurioje žiūrovas gali matyti kaip personažai juda, tarsi atgyja. Kodėl jums buvo svarbu įtraukti šį judantį motyvą?
Skaitmeniniu – video audiniu norėjau savo perkurtiems personažams suteikti gyvybės, nuotaikos, emocijos, žaismingumo. Įtikinti žiūrovą, kad visa tai ką mato yra tikra ir gyva. Sukelti iliuziją tarsi video audinyje personažai atgyja.
Taip pat jūs esate ir aprangos dizainerė. Parodoje yra ne tik didelės tekstilės drobės, bet tie patys dizainai įkomponuoti ir drabužiuose. Ar jau kuriant kilo ši idėja ar tik vėliau nusprendėte dizainus įkomponuoti į aprangą? Kodėl jums tai buvo svarbu?
Mano autoriniai audiniai yra unikalūs ir universalūs. Kuriant audinius galvojau ir apie jų pritaikomumą interjere ir mados industrijoje. Šia pasakos interpretacija noriu įnešti humoro, sumaišties, keistenybių, daugiau spalvų bei įdomesnių kompozicijų į žmonių aprangą ir namus. Personažų įtaigumu bei spalvomis, apranga ir audinių ekspozicija siekiu dar kartą žiūrovą sugrąžinti į vaikystę, įtraukti jį į stebuklų kupiną pasaulį.
Kuriant personažus ir juos komponuojant audiniuose tuo pačiu eskizavau ir aprangos dizainą. Studijų metu pristačiau vieną „Alisos“ suknelę, ant kurios buvo perkelti kalbančių rožių personažai. Po studijų sukūriau rūbus vyrams, moterims ir vaikams, į kuriuos perkėliau pasakos pasaulį ir savo interpretuotus personažus. Tai apranga, gyvinanti pilka kasdienybę ir patraukianti dėmesį. Mano kurtuose kostiumuose, marškiniuose ir suknelėse personažai tarsi atgyja.
Drabužiai neatrodo kasdieniai, o kaip tik labiau kostiuminiai, tarsi pačių pasakos personažų. Tai yra jūsų magistrinio darbo dalis, ar ne?
Kostiumai ir paveikslai yra ne magistrinio darbo dalis, tačiau personažai buvo sukurti studijų metu. Šioje parodoje pasirinkau eksponuoti audinius, kurie gimė magistrantūros studijų metu, tačiau darbų yra ir daugiau, kurie buvo sukurti po studijų baigimo. Tiesiog visi darbai netilpo į „Artifex“ galerijos patalpas. Tikiuosi, kad artimiausiu metu turėsiu galimybę pristatyti daugiau naujų personažų, idėjų ir aprangos kostiumų.
Ar bus šio „Alisos stebuklų šalyje” ir „Alisos veidrodžių karalystėje” pasakų kūrybinio proceso tęsinys?
Negaliu pažadėti, kad mano personažai nesikeis: jie keitėsi, keičiasi ir tikiuosi, kad keisis. Ateityje matau nemažai šio kūrinio ir savo perkurtų personažų tęstinumo galimybių.
Gintarę kalbino Regina Alerytė.
Nuotrauka: Vyto Nomado.
