• Naujienlaiškis
  • Galerija „Artifex“

    Rūta Naujalytė | Mano Meile, surysiu Tave gyvą

    „Mano Meile, surysiu Tave gyvą” kolekcijoje kaip pagrindinį objektą pasirinkote paukštį. Kuo, tyrinėjant meilės ir jos sukomercinimo temas, Jus patraukė šis gyvūnas?

    Čia tie nepaaiškinami dalykai. Paukštis - tai laisvė, skrydis, nepasiekiamumas.Paukštis kaip metafora - pamečiau galvą dėl tavęs, mano maža saldi nuodėmė, ir tikiu, kad bus dar ir kitų. Metaforas pasirenku iš poezijos, dainų tekstų, tai nebūtinai mano išgyvenimai.Iš pradžių buvo daug techninių bandymų, pradėjau megzti plunksnas, plunksnos susikonstravo į sparnus, o sparnai į paukščius.

    Didžioji dalis parodos eksponatų yra nedidelio formato vąšeliu megzti darbai. Kodėl savo kūryboje renkatės šią itin daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujančią techniką?

    Mezgimas vąšeliu man visada atrodė taip blogai, kad net gerai. Bet jau kurį laiką mezgimas-nėrimas vąšeliu yra, buvo ir bus mano pagringinė technika. Prieš daug metų vienoje sendaikčių dėžėje radau mažo formato vąšelį, tada ir prasidėjo. Studijų metais tai buvo labiau laisvalaikio, meditavimo priemonė, o meditavimas gimdo kūrybines idėjas, nors jau magistro studijose pradėjau nerti papuošalus. Dabar mano įrankiai stipriai sumažėjo ir šią techniką valdau tobulai. Prasimezgu beveik kasdien. Tai ritualas, mano pasaulis, mano dangus ir mano požemiai. Visoje savo kūryboje naudoju siuvimo siūlus. Tai irgi atskira istorija, tai mano močiutės dėka. Galima sakyti, užaugau ant siuvimo stalo - močiutė yra siuvėja, o aš vaikystėje labai mėgau leisti laiką su ja ir žaisti su siuvimo priemonėmis, iki šiol turiu senus šilkinius, medvilninius močiutes siuvimo siūlus ir labai juos branginu.

    Spalvingai besiplaikstantys siūlai, suskaidyti paukščių kūnai sudaro įspūdį, kad jie ỹra, plyšta. Kaip toks vizualus neužbaigtumas siejasi su parodos tema?

    Sąmoningai palieku palaidus siūlų galus. Neužbaigtumo įspūdis visada buvo mano darbuose, tai mano dalis. Palikti siūlai suteikia gyvybės ir vietos interpretacijai. Siūlai papuošale sujungia papuošalą su jį nešiojančiuoju, su jais norisi žaisti, tampyti, velti, šukuoti.

    Kai kuriuos „Septynių nykštukų” kolekcijos objektus eksponuojate uždengtus stikliniais dangčiais. Kodėl pasirinkote tokį eksponavimo būdą?

    Tai kolekcija, įkvėpta populiarios pasakos „Snieguolė ir septyni Nykštukai”. Septyni nykštukai – kitoks tradicinės pasakos aiškinimas, kritikuojantis postmodernistiniame kapitalizme vis dar egzistuojančią lyčių poliarizaciją.
    Populiari širdies simbolio reikšmė, naudojama darbuose, yra ta, kad „širdis – fizinės ir dvasinės būtybės lokusas, reiškiantis centrinę jausmo išmintį, ne proto išmintį “. Tai užuojauta ir supratimas, gyvybė. Tai meilės simbolis. Emocijos, širdis yra meilės sinonimai.
    Taip pat ir seksizmo ar lyčių stereotipų atžvilgiu opozicija išlieka tarp moteriškų savybių (jausmo, užuojautos ir pan.) ir vyriškų savybių (intelekto, proto, drąsos ir pan.). Taigi atsiranda priešingybių potraukio koncepcija. Stiklinius gaubtus pasirinkau neatsitiktinai. Tai tarsi stiklo karstai, o stiklinis karstas turi labai daug naratyvų. Pvz.: XIX a. Literatūroje stiklo karstas pateikiamas kaip kalėjimas, kuriame miegančios moterys dažnai supainiojamos su mirusiomis, arba atvirkščiai. Pasakojimuose miegancios moters pasyvi būtis yra dažnai erotizuojama. Mano darbe Septynios nykštukų širdys stiklo karste simbolizuoja stereotipinį lyčių bipoliškumą, kuris turi mirti arba pabusti radikaliai pakitęs.

    Žiūrint į Jūsų darbus sunku nepastebėti sankirtos tarp estetiškumo ir žiaurumo - spalvingi ir žaismingi paukščiai pametę savo sparnus ir galvas, o širdis suskilusi į dvi dalis. Ar taip pabrėžiate šių konceptų kontrastą ar priešingai - supanašėjimą?

    Spalviniai deriniai man labai svarbu, jautriai reaguoju į atspalvius. Visada darau spalvinius eskizus, bandymus. Kartais neteisingai pasirinktas vienas siūlas gali sugriauti visą kūrinį. Tada jis gula pagulėti į neužbaigtų projektų dėžutę. Po kurio laiko peržiūriu neužbaigtus darbus ir, jei nebematau erzinančio elemento, pabaigiu. Bet būna visko. Neigiami herojai paprastai turi daugiau charakterio. Meilės istorijos su tragiškom pasekmėm įdomesnes. O mergaitės nėra tik „sugar and spice and everything nice”. Ir mano pasirinktos metaforos yra labiau aistringos nei žiaurios, tiesiog sutirštinu spalvas.

    Parodoje eksponuojate ir vieną iš savo sukurtų tapetų. Kaip ši medija transformuoja, papildo, komentuoja Jūsų kuriamą tekstilę?

    Naudoju specifinį metodą sukurti raštus - pirmiausia sukuriu miniatiūrinius tekstilės gabalėlius ar figūras, tada fotografuoju ir, naudojant kompiuterines manipuliacijas, sukuriu tapetų eskizą. Tokiu būdu atsiranda begalinės galimybės ir begalines interpretacijos, kaip Roršeko teste. Kiekvienas žiūrovas interpretuodamas kūrinį atsineša dalelę savęs. Norėčiau plačiau plėtoti savo megztų (nertų) sienų projektą ir perkelti savo miniatiūrinius tekstilės meno kūrinius į platesnius klodus. Noriu padaryti meną prieinamesnį ir priartinti prie kasdienio žmonių gyvenimo.

    Naudojate įvairias medijas - tapetą, video, mezgimą vašeliu. Jūsų mezginiai gali būti interpretuojami ne tik kaip tekstilė, bet ir kaip skulptūra ar papuošalas. Ką parodos visumai suteikia skirtingų metodų pusiausvyra?

    Man visko pagrindas yra nėrimas vąšeliu. Labai domiuosi šiuolaikine konceptualia juvelyrika, pati esu dalyvavusi ne vienoj tarptautinėj atrenkamojoje parodoje-renginyje. Šiuolaikinė-konceptualioji juvelyrika žavi tuo, kad tai neapsiriboja tauriaisiais metalais, medžiaga įgyja kitą prasmę, tad mano nėrimas puikiai skinasi kelią tarp geriausių. Raštai nutiko netikėtai, bet jų pagrindas - nėrimas, siūlo plastika. Tad visos medijos tampriai susijusios ir turi vieną bendrą vardiklį - siuvimo siūlą ir nėrimą vąšeliu. Nors man visada labiau patinka sakyti mezgimą, nes aš plaukt nemoku, tad ir nenardau :).