• Naujienlaiškis
  • Interviu su Dominyku Sidorovu ir Kazimieru Brazdžiūnu

    Autorius kalbino Regina Alerytė

    Esate tapytojai, tačiau parodoje neeksponuojate nei vieno tapybos darbo. Kodėl nusprendėte dėmesį atkreipti ne į baigtą kūrybinio proceso rezultatą, o į patį kūrybinį procesą?

    Kazimieras: Aš nenoriu pabrėžti, kad esu tapytojas. Visų pirma aš esu piešėjas, mąstytojas, o tik po to tapytojas. Menininkas šiais laikais nėra vienalytis, todėl neapsibrėžiu vien tik tapybos medija. Skaitmenizuotame ir skubančiame pasaulyje eskizas įgauną pagrindinę reikšmę.

    Dominykas: Kūrėjui, dažnai užtenka viską išsiaiškinti eskize. Eskizas tampa meno kūriniu dar prieš galutinį rezultatą. Tai mąstymą indikuojantis meno kūrinys.

    Kaip tapytojai kuriate individualiai. Kodėl nusprendėte parodą apie eskizus rengti kartu?

    Abu: Norime atskleisti du mąstymo būdus kontrasto principu. Skirtingi metodai turi vienijančią ašį. Abiem svarbu užfiksuoti mąstymą, idėjų gvildenimą. Galutiniuose kūriniuose galbūt per daug išsiskiriame, o pradžios momente yra daugiau bendrų vardiklių: kartotės, ženklas, obsesyvumas, periferinis žvilgsnis arba, atvirkščiai, koncentruotas.

    Jūsų eskizai akivaizdžiai skiriasi – Dominyko eskizuose įžvelgiami atskiri motyvai, kuriuos galima susieti su baigtais darbais, o Kazimiero eskizai labiau ritminiai, meditaciniai. Ar tai demonstruoja tik skirtingų eskizų pasirinkimą parodai ar skirtingą požiūrį į kūrybinį procesą?

    Dominykas: Abu mes matome tai kaip kodą. Tik priėjimai ir motyvai skiriasi. Metodai panašūs, tik koncentracija į objektus ir peizažą kitokia. Eksponavimas blokais tai ir žymi – mano pavieniai ženklai jungiasi į metaforą, Kazimiero atskiri fragmentai ar matricos į absoliutų peizažą.

    Kazimieras: Iš dalies tai yra meditacija, tačiau tai kyla iš konkrečių pojūčių, nuotaikos, peizažinės struktūros motyvų. Parodoje esantis sugretinimas ir intarpai rodo skirtybes: mikro ir makro.

    Parodoje eksponuojami ne vien piešiniai, bet ir objektai. Kaip tokie objektai, pavyzdžiui žodynas ar greitai paruošiami makaronai, siejasi su parodos tema?

    Dominykas: Žodynas ten nebėra žodynas, tai mąstymo, obsesijos ženklas. Knyga, kurios kiekvienas puslapio atvertimas yra pažymėtas, tampa ekspozicijos ašimi. Užpilami makaronai – tai ornamentas, raštas. Taip aš atrandu sąsajas su Kazimiero žymėjimais.

    Kazimieras: Žodynas svarbus ir dėl parodos pavadinimo. Mes žodį „apmatai“ atradom naudodami žodyną kaip įrankį. Žodynas yra ieškojimo įrankis. Tai metafora.

    Šalia Kazimiero eskizų eksponuojama ir „Malda”  - sąsiuvinys, ranka prirašytas minčių srauto apie kūrybinį procesą. Kas sieja eskizus ir šalia jų eksponuojamą “Maldą”?

    Kazimieras: Kartojant mintį įvyksta nušvitimo ir beprasmybės suvokimo ir jausmo momentas. Kartojama mintis, kuri apsivelia reikalingais ir nereikalingais pastebėjimais. Ir tas kratinys virsta matrica be pradžios ir pabaigos kaip ir mano piešiniuose.

    Paradoksas – besivystančio proceso artefaktai tampa “užbaigti” juos pakabinus parodinėje erdvėje. Ar tokia eskizų reikšmės transformacija tikslinga?

    Kazimieras: Tai nevalinga ir nekontroliuojama. Kaip ir su paveikslu, kartais žinai, kad jis baigtas, kartais dar nežinai ir ieškai.

    Dominykas: Parodoje mes eksponuojame aplink galutinį rezultatą esančius dėmenis, kurie patys tampa galutiniais kūriniais. Kitame kontekste jie vėl įgautų kitą formą ir reikšmę.

    Paraleliai atidarėte ir kitą grupinę parodą Kaune (Kontr-argumentas II, galerija „Meno prakas“). Ar yra ryšys tarp šių dviejų parodų  - eskizų ir jau baigtų darbų?

    Abu: Nėra ryšio. Tik tiek, kad anotacijose yra mūsų pavardės. Kontr-argumentas sprendžia kitus klausimus. Tai labiau susiję su konkrečiai tapybos medija.