Domas Ignatavičius | Išdaiktinta | 2021 07 13–07 30
Aš tyrinėju daiktų gyvenimą, bandydamas atsakyti į klausimus: kas daiktas yra? Koks jo santykis su žmogumi? Ar daiktas – tik idėja, o mes pažįstame tik jo funkciją? Kuo tampa daiktas jį atskyrus nuo tos funkcijos – palikus tik daikto vaizdą, o jį patį perkėlus į kitą kontekstą?
Mes gyvename daiktų pasaulyje, kur jie, būdami savotiški mūsų kūno tęsiniai (anot M. McLuhano) užpildo mūsų kasdienybę. Gyvendami šalia mūsų, daiktai, kaip žmogaus sukurti artefaktai, ilgainiui tampa nebepastebimi: tarsi įauga į mūsų buitį. Kai kurie jų atrodo reprezentatyvesni už kitus, kai kurie – nugyvena pasislėpę stalčiuose ar sandėliukuose. Tačiau net ir masinės gamybos produktai vis vien turi savo unikalumą, kuris pasireiškia per santykį su daikto naudotojo (žmogaus) paliekamomis žymėmis: jos įrašo juose savotišką „informacinį kodą“ apie daikto šeimininką. Kita vertus, kiekvienas daiktas pasižymi savo forma, į kurią „įvelkamas“ funkcionalumas – dizainu.
Išplėšęs daiktus iš buities, pabandžiau atlikti savotišką „chirurginę intervenciją“, uždarydamas daikto vaizdą stikliniuose konteineriuose, taip juos dematerializuodamas. Tačiau kartu, neleisdamas jiems galutinai pranykti idėjų pasaulyje, palikau realius daikto fragmentus kaip užuominas į jų buvimą čia ir dabar, sugrąžinus juos į mūsų realybę. Tai – savotiškas daiktų „preparavimas“ arba realaus funkcionalumo atributų „implantavimas“ siekiant išsiaiškinti, kuriame taške susiduria daiktas kaip funkcija ir daiktas kaip idėja.
Paroda suskirstyta į keletą zonų, kuriose tyrinėjami skirtingi objektai, turintys skirtingus funkcionalumo lygius.
Darbinis stalas, kurio egzistavimas susijęs su kitų daiktų buvimu ant jo – tai savotiškas kasdien naudojamo objekto etalonas. Kasdienis buvimas ir naudojimas siejasi su nuolatine kaita, kurią pabandžiau suspausti į plokštumą ir uždaryti daikto formoje.
Daiktai, užtikrinantys mūsų jaukumą (ventiliatorius, augalas, lygintuvas) – iliuzinį užtikrintumą gyvenimo stabilumu. Prie jų priskyriau augalą, gyvos gamtos darinį, kuris, atsidūręs namu interjere, tampa daiktu.
Specializuoti daiktai labiausiai siejasi su pirmine daikto kaip kūno pratęsimo sąvoka. Antropologiniu požiūriu, tai – pirminiai išgyvenimą garantuojantys technologiniai daiktai, hominidus1 išskiriantys iš kitų gyvūnų.----------------------------
1Hominidai – (lot. homo, kilm. hominis - žmogus + gr. e'idos - pavidalas), žmoginiai primatai arba didžiosios žmogbedžionės.
Domas Ignatavičius baigė Vilniaus dailės akademijos vitražo specialybę, keletą semestrų studijavo Prahos dailės akademijoje konceptualaus meno studijoje. Savo kūryboje autorius gilinasi į daiktų metafiziką, per kurią atsiskleidžia žmonių santykis su kasdienybe. Gyvename materialios gausybės laikais kai mados labai dažnai keičiasi ir savo objektais autorius bando sustabdyti tą begalinę kaitą, pažvelgti į daiktus atitraukus juos nuo kasdienio panaudojimo, mėgina įžvelgti tai ką jie savyje užšifruoja – jų funkciją slepia išorinis daiktiškumas. Daiktų kaip žmogaus egzistencijos įtvirtinimą Domas analizuoja naudodamas stiklą ir nuotraukas atspausdintas ant skaidrios plėvelės. Taip pat aktyviai dalyvauja Aplinkos ir Šviesos meno festivaliuose, kur diskutuoja su aplinka priešpastatydamas jai savo sukurtus objektus.
Parodos atidarymas vyks liepos 13 d. 18 val. VDA tekstilės galerijoje Artifex, Gaono g. 1, Vilnius
