Prieš dvejus metus Vilniaus Dailės Akademijoje studijuodama grafikos menų bakalaurą, paskutiniame kurse rudens semestre išvykau į savo pirmuosius Erasmus studijų mainus , tada pasirinkta priimančioji institucija buvo Arba-Esa akademija Briuselyje ( Académie Royale des Beaux-Arts de Bruxelles), o studijų kryptis- graviūra. Nors prieš šiuos mainus kiek daugiau nei metus privačiai mokiausi prancūzų kalbos, visgi net ir su didžiulėmis pastangomis pasiektas A2 lygis nepadėjo konstruojant pusmečio paskaitų planą minėtoje Belgijos akademijoje. Galiausiai buvo nuspręsta net dvidešimt šešis kreditus skirti graviūros studijai ir likusius keturis kreditus piešimo ateljė. Taigi, kiekvieną dieną leidžiamomis valandomis nuo devynių ar dešimtos ryto iki pusės šešių vakaro praleidau dirbdama su cinko plokštėmis ir plokštelėmis, taip įgyvendindama vieną savo esminių išsikeltų tikslų – sukurti didžiąją dalį bakalauro diplominio projekto kūrinių. Visgi, greta šio asmeninio laimėjimo patyriau ir nusivylimų, kurių pirmas ir , manau, jog svarbiausias buvo komunikacijos ir integracijos etika. Atvykus į Briuselį žinojau tikslią datą ir laiką, kada pasirinktoje akademijoje vyks mokslo metų atidarymo šventė. Atvykus į ją pasitiko įprastos tokia proga svarbiausių bendruomenės narių kalbos, kiek vėliau po pertraukos sekė pranešimų serija apie atliekamus meninius tyrimus. Žinoma, viskas vyko prancūzų kalba. Jokio, nė menkiausio užsiminimo apie iš kitų šalių atvykusius reziduojančius studentus. Koordinatorė, kuri buvo atsakinga už mano bei kitų kelių Erasmus studentų privalomas dokumentacijas, dirbo vos kelias dienas per savaitę labai ribotomis valandomis, pirmą kartą su ja susitikau, kai per klaidą man nebuvo pranešta apie pasirenkamųjų disciplinų variantus bei kaip ir kada juos pateikti administracijai. Turbūt vienintelis šios Briuselio akademijos Erasmus skryriaus pasiteiravimas, kaip jaučiuosi ar nereikalinga kokia pagalba, patarimai, įvyko to vienintelio pokalbio metu, kai koordinatorė padovanojo man savo popierinį miesto žemėlapį, parodydama, kur yra svarbiausios miesto dalys... Visoje akademijoje be manęs tuo pačiu metu buvo atvykusi dar viena lietuvė, su kuria susitikom vos keletą kartų, nes neturėjom nei vienos bendros paskaitos ir skyrėsi mūsų studijų pakopos, aš buvau bakalaure, ji magistre. Tad bendras aprašomo pusmečio vaizdas buvo toks : dienos ir dalis naktų praleistos apdirbant, raižant ir spaudžiant cinko plokšteles, savaitgaliai tyrinėjant miesto architektūrinį bei kultūrinį paveldą ir keletas atsitiktinių pasikalbėjimų su trimis padoriai angliškai komunikuojančiais studentais ir tamsa, tamsa, tamsa, nes rudenį ir žiemą natūraliai tos šviesos lieka labai jau nedaug. Nors didžioji laiko dalis Belgijos sostinėje praėjo be galo vienišai ir melancholiškai, tai buvo man nepamainomai svarbi patirtis, suvokiant, jog išvykti į Vakarus, nagrinėti juose vykstančius meninius procesus man yra būtina, norint suprasti savo prasmę kūrybiniame buvime.
Paskutinę studijų mainų Belgijoje savaitę vintažiniame, dabar jau neveikiančiame knygyne “ Librairie van der Elst“ aš atradau pradžią tos prasmės – prancūzų mados žurnalo “ La Mode Illustrée “ devynioliktojo amžiaus iliustraciją, kurią parsiskraidinusi į Lietuvą vėliau tą vasarą pristačiau Grafikos katedros dėstytojų bendruomenei kaip esmę to, ką veiksiu antrojoje studijų pakopoje – magistre.
Čia mes nusikeliame į pirmuosius grafikos menų magistro metus, kurių esminis tikslas man buvo sudalyvauti antroje studijų mainų programoje, tik jau ne rudens, o pavasario semestre ir ne Belgijoje, o kur nors, kur egzistuoja daugiau šviesos, bendravimo ir džiaugsmo. Išnagrinėjusi daugiau nei šimtą studijų programų bei įvertinusi savo lūkesčius greta Erasmus akademinės veiklos vykdyti ir Vilniuje grafikos magistre pradėtą tyrimą apie mados vaizdavimo vertybiškumą vieną dieną supratau, jog šioje situacijoje yra tik vienas tobulas variantas – Milanas, Italijos madų sostinė ir tenai įsikūrusi privati menų akademija NABA (Nuova Accademia di Belle Arti), kuri vienintelė mano regėta aukštojo mokslo menų institucija Italijoje, vykdanti studijų programas ir anglų kalba. Po keletos laukimo mėnesių, daugiau nei dviejų pagalbos skambučių į Italiją, dar didesnio kiekio užklausų Vilniaus Dailės Akademijos erasmus skyriui dėl vis negaunamo atsako iš Milano, vieną popietę pamačiau taip laukto ir svajonėse regėto laiško pradžią, kurioje buvo užfiksuota pati esmė, esu priimta į Kuratorystės ir Vizualiųjų menų magistro studijas anglų kalba NABA akademijoje.
Sudėtingiausia dalis prieš išvykstant į šį antrąjį erasmus tradiciškai buvo būsto paieška, kuriai paskyriau kiek daugiau nei mėnesį laiko, kasdien aktyviai naršydama visų socialinių medijų skelbimo puslapiuose, rašydama privačias žinutes pažįstamiems, turintiems kontaktų Italijoje bei ieškodama nuomos variantų agentūrų elektroniniuose puslapiuose. Labiausiai pasiteisinęs metodas, kurį, manau, galima pritaikyti vykstant studijuoti į bet kurią šalį – nagrinėjant socialinių tinklų ( mano atveju tai buvo Facebook) puslapiuose keliamus pasiūlymus, atkreipti dėmesį ar asmuo, kuris dalijasi pranešimu, studijuoja toje pačioje aukštojoje mokykloje. Džiaugiuosi, jog ir Briuselyje, ir Milane pavyko rasti kambarį, apie kurį dalinosi ir tame pačiame bute gyveno studentės iš mano priimančios akademijos. Ypač renkantis kambarį nuomai Milane teko ne kartą susidurti su įtartinomis anketomis, siūlančiomis iš pirmo žvilgsnio puikius pasiūlymus arba skaityti perspėjamuosius žmonių komentarus po mano viešais komentarais apie sudominusį skelbimą. Tikrai neramu, jei neturi kito pasirinkimo, nei pasitikėti visiškai nepažįstamu žmogumi ( išimtis, jei nuomojamas visas būstas ir tiesiogiai iš agentūros, tokiu atveju dažniausiai prašoma kelių mėnesių nuomos depozito ir papildomo mokesčio tarpininkaujančiam agentui ), tačiau jei tas asmuo turi tiesioginį ryšį su mokslo įstaiga, kuri bus vienaip ar kitaip atsakinga už tave, tai yra gera žadantis ženklas, kuriuo tikrai verta pasikliauti.
Kitaip nei Briuselio akademijos atveju, NABA akademijoje pavasario semestras turėjo atskirą atidarymo dieną, asmeniškai skirtą Erasmus studentams. Šios ypatingos dienos pradžioje akademijos teritorijoje ( kurią sudarė daugybė pastatų, kurių kiekviename vyksta teorinės ar praktinės paskaitos, įsikūrusi administracija, biblioteka, valgykla, net ir studentų poilsiui ar darbui skirtas atskiras namelis ) kiekvieną studentą pasitikusi darbuotoja palydėjo į erdvę, kurioje vyko pranešimas apie viską, kas vyks šiame pusmetyje bei papildomus biurokratinius niuansus, su kuriais gali susidurti Erasmus studentas iš ES ar ne ES šalies . Kiekvienas susirinkusiųjų be simbolinių akademijos logotipu pažymėtų suvenyrinių dovanų lauknešėlio, gavo ir studento pažymėjimą ( kuris be tradicinių funkcijų norint gauti nuolaidą už kai kurias paslaugas taip pat galėjo būti panaudotas kaip savotiška banko kortelė, kurioje pervesta suma su papildoma nuolaida buvo galima atsiskaityti akademijos valgykloje ) . Bemaž pusę dienos trukęs susipažinimas su nauja akademine aplinka buvo užbaigtas privačia ekskursija po visus ,, akademijos miestelio “ korpusus, jų svarbas, galimybes.
Dar po kelių dienų oficialiai prasidėjo pavasario semestras, kurio eigoje, kaip ir tikėjausi, sulaukiau viso glėbio teorinių paskaitų, kurias, kaip ir pačius dėstytojus, žinoma, prisimenu be galo šiltai ir be abejonės nostalgiškai. Kitaip ir negali jaustis, kai turi progą mokytis iš žmonių, kurie komunikuoja labiausiai ne faktais, bet sava gyvenimiška patirtimi, sukaupta didžiulių pastangų dėka, keliaujant po Europą ir toliau jos ribų, kuriant, kuruojant ir visaip kitaip veikiant kultūros sektoriuose. Savaime suprantama, per šį itališkai šiltąjį studijų metą būta ir techninių nesklandumų, bet jie dažniausiai apsiribodavo netikėtai pasikeitusiu klasės numeriu, pavėlintu ar perkeltu paskaitos laiku, tačiau kaip sakė vienas mano mylimiausių profesorių Giulio Bursi - ,, Visgi manau, jog mane prisiminsite ne dėl to pavėlavimo, bet dėl to, ką jums suteikiau paskaitų metu “.
Kiekvieno studento išvykimo studijuoti svetur motyvai, natūralu, skiriasi, kaip ir mokslo priėmimo būdai. Man ketverius metus studijavusiai skirtingus vizualiosios raiškos metodus, grafikos meno technikas, prieš tai bent šešerius metus privačiuose kursuose, dailės mokyklose nuolat lavinant esmiškiausius tradicinės dailės įgūdžius dabar norėjosi įgauti žinių, principų, idėjų, kaip tuos jau esamus praktiškuosius suvokimus išnaudoti formuojant naujas jau sukurto meno sandūras ( parodas, projektus, periodinius renginius, judėjimus netgi ). Šalia privalomų studijų akademijos ribose turėjau dvylikos kreditų vertės privalomą kryptį, pavadinimu ,,Papildomi mokomieji užsiėmimai: tarpdisciplininės dirbtuvės, individualūs projektai, konferencijos“. Ši kryptis buvo specifiškai skirta Erasmus studentams, o man dar ir neįtikėtina proga, leidusi skirti pakankamai laiko mano pagrindinio magistro Lietuvoje projektui. Daugiau nei septyniasdešimt valandų praleidusi vien mados žurnalų archyvuose Milane, bei jo užribiuose surinkau pilną man be galo reikšmingą kolekciją pirmosios minimo žanro periodikos prancūziškų bei itališkų leidinių iliustracijų, kurios buvo kurtos grafikos meno technikomis. Liepos mėnesiui persiritus į antrą pusę grįžusi į Lietuvą iki pat dabar naudoju šiuos vizualiuosius rastus šaltinius savo lino raižiniuose, o spalio mėnesį galerijoje ,,Akademija“ atidariau personalinę parodą, kaip pirmąją magistre vykdomo meninio –mokslinio tyrimo dalį.
Papasakojus reikšmingiausius niuansus savo Erasmus studijų patirčių norėčiau kiekvieną svarstantį studentą patikinti, jog tokios patirtys yra turbūt vienintelės progos gyvenime, kai gali pusmetį ar net visus metus patirti visiškai kitokį, nei dabar turimą gyvenimą, įsitikinti, kokiame buvime iš tiesų gera, išvysti, ką veikia bendraminčiai, užaugę kontrastingose nuo mūsų šalies kultūrose, pasisemti žinių, sudarytų iš ne vienerius metus kauptų tarptautinių patirčių.
Bet tikriausiai esmiškiausias patyrimas, kurį supratau ir pajaučiau mainų metu bei po jų – tai žinojimas, jog labai norint, stengiantis ir abi šias dalis komunikuojant dažnai po daugiau nei kelis kartus ir daugiau nei keletui žmonių, sulaukti pasisekimo įmanoma.
