Nusprendusi pakeisti aplinką ir nusistovėjusią rutiną, savo trečio kurso pirmą pusmetį pasiryžau praleisti gan toli nuo namų – Juodkalnijoje. Iš pradžių sužinojusi, kad menų fakultetas ne sostinėje, o kažkokiam mažam, pagal gyventojų skaičių Palangai arba Trakams prilygstančiam, miestely Cetinje, galvojau tikrai nebus ką veikti, kaip gaila, kad ne sostinėj. Bet iš tikrųjų, tai tik atvykus supratau, kaip gerai, kad ne sostinėj! Kelis kartus su kitais Erasmus+ studentais bandėm „atrasti” šį miestą, bet apart kelių smagių gatvelių, daugiau ten nieko įdomaus neradom, todėl Podgorica liko tik kaip tarpinė stotelė keliaujant, nes norint pasiekti kokį tolimesnį tašką, dėl ribotos kelių infrastruktūros, reikdavo ilgai pasedėti autobuse, kartais net su 3 persėdimais. Todėl džiaugiuosi, kad laikinais namais tapo jaukus mažas
miestelis tarp kalnų.
Dėl kelionių, tai Erasmus+ stipendija studijoms Juodkalnijoje tikrai dosni, ir kitaip nei kitose šalyse, esant ne itin didelėms pragyvenimo išlaidoms, pinigų tikrai užtenka ir kelionėms, per tuos 4 mėnesius tikrai pavyko aplankyti viską, ką planavau. Ne vieną kartą aplankėm populiarius Juodkalnijos kurortinius miestus prie jūros, kurioje dar teko ne kartą pasimaudyti spalio - lapkričio mėnesiais. O kadangi gyvenau Cetinje miestely, kuris yra kalnų slėny, maždaug 600m aukšty, visada buvau kalnų apsupty, arti vienos aukščiausių viršunių Juodkalnijoje, tai teko ne kartą išeiti į žygius po nuostabius kalnus. Tiesa, ten tokios programėlės, skirtos žygeiviams, kaip AllTrails ir pnš., ne tokios ir padedančios, todėl paklydus teko ir patranzuoti, pas juos čia taip įprasta, todėl nereikia ilgai laukti iškėlus nykštį.
Kalbant apie žmones, tai prieš važiuojant tikėjausi labiau pietietiško charakterio, bet atvykus pasitiko, panašus ir artimas Lietuvai, žmonių šaltumas. Ypač keista dėl jaunų žmonių, kurie, nors ir labai paslaugūs, bet nepasirodė labai pasaulietiški, labiau užsisukę savo pasaulėliuose ir nelabai atviri naujoms patirtims, todėl daugiausia laiko ir praleidau su kitais užsienio studentais. Gal prie studentų vangumo prisidėjo, kad mokiausi rudenio semestre, kai orai atšąla ir dangus, kaip ir Lietuvoj, nusidažo pilkai, todėl visiems norisi žiemoti... Beje, mane visi vietiniai bandė įtikinti, kad Cetinje yra vienas lietingiausių miestelių visoj Europoj ir čia visada lyja, bet akivaizdu, kad jie nebuvę Lietuvoj :)
Na ir pereinant prie studijų dalies, tai džiaugiuosi, kad galima buvo išbandyti skirtingų dalykų ir kad ne viskas buvo tiesiogiai susiję su mano specialybe. Universitetas turi dideles skulptūros ir grafikos laboratorijas, kuriose teko medituojant palipdyti bei išbandyti kelis spaudos būdus. Labai patiko :). Ir apskritai, susidarė toks įspūdis, kad Universitetas stipresnis taikomuosiuose menuose. Nes aš savo specialybinėse (grafinio dizaino) paskaitose, lyginant su tų metų studentais, nejaučiau didelių iššūkių, todėl nebuvo sunku susirinkti pagyrų iš dėstytojų. Aš, aišku, džiaugiausi suteikta dėstytojų laisve ir galimybe savarankiškai patyrinėti sau įdomias sritis, kartais sau susigalvoti užduotis. Bet pats programos lygis, man nepasirodė toks aukštas kaip vakaruose, bet juk į Erasmus+ ir nevažiuojama tik dėl mokslų :)
Nors ir buvo keletas dalykų, kurie Juodkalnijoje nustebino blogąja prasme, kaip pvz.: perteklinis plastikinių maišelių naudojimas VISUR ir VISADA (mane vietinės parduotuvės pardavėjos jau atsimindavo kaip „no bag girl“) ar bereikalingai sudėtingo, kartais galvos skausmą keliančio, dokumentų tvarkymo proceso, visa tai nublanksta prieš pilną maišą prisiminimų, susirinktų per pusmetį, praleistą keliaujant nuostabioj gamtoj ir „ragaujant“ skirtingas kultūras. Esu labai dėkinga už tokias suteiktas galimybes ir tikrai rekomenduoju bent kartą pasileisti į tokią patirtį visiems studentams :) Sėkmės!
