Tekstilės menas ir dizainas | Bakalauro studijos | Vilnius

Paulina Eglė Pukytė (g. 1966 Vilniuje) – menininkė, rašytoja, kuratorė, kritikė, kultūros komentatorė. Baigė Vilniaus dailės akademiją, Londono Karališkajame meno koledže apsigynė magistro laipsnį.

2001-2002 ir 2006 metais dėstė VDA Kauno fakultete, nuo 2022 m. dėsto VDA Vilniaus fakultete.

Kuria instaliacijas, judantį ir nejudantį vaizdą, intervencijas viešosiose erdvėse, konceptualius projektus ir performansus. Surengė apie 20 personalinių parodų, dvi iš jų Vilniaus Šiuolaikinio meno centre (2001 ir 2006 m.), ir retrospektyvą Titaniko parodų salėse (2019 m.). Dalyvavo parodose Lietuvoje, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Suomijoje, Švedijoje, JAV, Izraelyje, Italijoje, Lenkijoje ir kitur, taip pat konferencijose, seminaruose, rezidencijose ir dirbtuvėse Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Izraelyje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Suomijoje, Šveicarijoje ir kitur.

Savo tarpdisciplininėje praktikoje, pasitelkdama įvairias apropriacijos, perdirbimo ir nesąmoningo dalyvavimo strategijas, Paulina Pukytė dekonstruoja socio-ideologinius mitus bei socio-kultūrines klišes, tyrinėja menines ir socialines manipuliacijas. Jos kūrybai būdingas metatekstualumas ir intertekstualumas.

2017 m. kuravo 11-ąją Kauno bienalę – tarptautinį projektą ir įvietintų instaliacijų parodą viešosiose erdvėse „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybė“, kuriame tyrinėjo paminklą kaip reiškinį, šiuolaikinio paminklo problemas ir paminklinimo alternatyvas, kvestionavo tradicines atminties įamžinimo formas ir strategijas bei skatino radikaliai naują, konceptualų požiūrį į paminklus – buvusius ir būsimus, esančius ir nesančius.

2018 m. šio projekto pagrindu sudarė knygą „Paminklo (ne)galimybė)“.

2020–2022 m. P. Pukytė sukūrė eilę įvietintų instaliacijų tarptautinei parodai „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ Latvijos nacionaliniame meno muziejuje ir Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje bei savo parodai „Tai yra tam tikra prasme košmaras“ galerijoje „Atletika“. Šiais kūriniais tyrinėjama, kaip bendra trauminė istorinė praeitis veikia dabartį, kaip su ta praeitimi dorojamės, kiek jos dažnai nesąmoningai, inertiškai perkeliame į šiandieną. Tai sovietmečiu pagamintos grotos, tapusios himną grojančiais vartais į parodos salę (juos varstydami lankytojai nejučiomis po vieną natą sugroja sovietmečio himną); ant krepšinio aikštelės grindų nupiešta alternatyvi (mažesnė ir ne vietoje) baudos aikštelė; lentyna su krištoliniais indais, kurie kam nors prisiartinus pradeda virpėti ir trankytis vienas į kitą, skleisdami nerimastingą skimbčiojimą; Nacionalinės dailės galerijos interjero kolonų „šešėliai“, „susidarantys“ dėl nematomo šviesos šaltinio, tarsi šiame pastate (buvusiame Revoliucijos muziejuje) būtų užstrigusi ta vis žadėtoji „šviesaus rytojaus aušra“: baltos kolonų vertikalės virsta juodomis horizontalėmis, tarsi pelenais po visa išdeginančio sprogimo.

2021 m. išleista knyga „Kažkas yra. Paulina Pukytė“, kurioje pasakojama pastarųjų dviejų dešimtmečių Paulinos Pukytės vizualiosios kūrybos istorija (Artseria). Jos kūryba aprašyta ir neseniai pasirodžiusiame leidinyje „Lietuvos menininkės“ (2022, kitos knygos).

Rašo eksperimentinę literatūrą, pjeses, poeziją. Išleido esė rinkinį „Netikras zuikis“ (Apostrofa, 2008) ir tris eksperimentinės literatūros knygas: „Jų papročiai“ (Tyto Alba, 2005), „Bedalis ir labdarys” (Apostrofa, 2013), „Lubinas ir Seradėlė“ (Apostrofa, 2021). “Netikras zuikis”, “Bedalis ir labdarys” bei „Lubinas ir seradėlė“ išrinktos į kūrybiškiausių lietuvių rašytojų knygų dvyliktukus, Netikras zuikis” ir “Bedalis ir labdarys” – į “Metų knygos” penketukus. Ištraukos iš “Bedalio ir labdario” įtrauktos į antologiją “Best European Fiction 2016” (“Geriausia Europos literatūra 2016”), leidžiamą JAV ir Jungtinėje Karalystėje (Dalkey Archive Press).

P. Pukytės literatūriniai tekstai spausdinti „Literatūroje ir mene“, „Vilnius Review“, „Kultūros baruose“, „Metuose“, „Krantuose“, „Šiaurės Atėnuose“. Ji atliko savo tekstus įvairiuose renginiuose, tarp jų Šiaurės vasaros literatūriniame festivalyje, Ruperto meno centre, Nidos meno kolonijoje, meno mugėje ArtVilnius, Londono feministinėje bibliotekoje, Romos grafikos meno centre ir kitur.

2022 m. Mažajame teatre pagal P. Pukytės pjesę „Kalno poza“ pastatytas spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. Gabrielė Tuminaitė).

2019 m. P. Pukytė parašė dramaturgiją Vilniaus Mažojo teatro spektakliui „Marti“ pagal to paties pavadinimo Žemaitės apsakymą (rež. Gabrielė Tuminaitė).

2015 m. pagal „Bedalį ir labdarį“ Vilniaus Mažajame teatre pastatytas to paties pavadinimo spektaklis (rež. Gabrielė Tuminaitė).

Taip pat rašo kritinius satyrinius straipsnius kultūros temomis savaitraščiams “7 meno dienos”, “Literatūra ir menas”, ir kitiems kultūriniams leidiniams bei kuria performatyvius audio komentarus Lietuvos radijui. 2007 ir 2022 m. apdovanota Kultūros ministerijos Publicistikos premija, „už išskirtinę, provokuojančią ir performatyvią publicistiką kultūros ir visuomeninėmis temomis“ (2022). Jos tekstai įtraukti į svarbius leidinius, skirtus Lietuvos šimtmečiui paminėti: „Paminklų Lietuva“, knygoje „Įsivaizduoti Lietuvą: 100 metų, 100 vizijų, 1918-2018“, (Baltos lankos, 2018); ir „Tai koks galėjo būti įspūdis“, knygoje „Pasakojimas tęsiasi: Modernizacijos traukinyje“, (Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2018).

„P. Pukytės menas egzistuoja tarpinėje erdvėje – tarp kultūrų, tarp disciplinų, tarp teksto ir vaizdo, tarp viešumo ir privatumo.“ (Laima Kreivytė)

P. Pukytė savo kūrybos principus lakoniškai apibūdina taip: „Mane domina prasmės apraiškos beprasmybėje ir beprasmybės įsiskverbimas į prasmę. Formoje man svarbus taupumas ir lakoniškumas – nieko nereikalingo. Taip pat humoras. Laikau save poete.“

www.pukyte.com