„Kostas Dereškevičius. (ne)GRAŽUS gyvenimas“
Parodos atidarymas: gegužės 9 d. 18 val.
Paroda veiks: gegužės 9 – 27 d.
Šiek tiek paradoksaliu, net šiek tiek provokuojančiai suformuluotu K. Dereškevičiaus parodos pavadinimu pabandyta nusakyti šio dailininko, garsiojo ir reikšmingojo tapybinio „Ketverto“ – neformalios grupuotės (su A.J. Kuru, A. Šalteniu, A. Švėgžda) nario kūrybos esmę. O ji yra labai aiški, – kad net ir negražiuose gyvenimo aspektuose slypi grožis. Regis, kad tuo nepasakyta nieko naujo. Ne viena menininkų karta ieškojo grožio pilkoje realybėje. Prisiminkime, kad ir J. Tumą–Vaižgantą, lietuviškojo pobaudžiavinio kaimo buityje radusio „deimančiukų“. K. Dereškevičiaus atveju taip pat atminkime, kad pati aktyviausioji ir brandžiausioji jo kūrybinio gyvenimo dalis vyko pačiais nykiausiais sovietinio gyvenimo, stagnacinio piko laikais – nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo dešimtmečio vidurio. Tuomet miestų gatvės „žavėjo“ butaforinėmis parduotuvių vitrinomis su agitaciniais plakatais ir apetito nekeliančiu turiniu (kuris neretai būdavo butaforinis, arba, tiksliau – jo tiesiog nebūdavo), užmiestis pasitikdavo gigantiškais fermų kompleksais su mėšlo krūvomis ir girtais kolūkiečiais, juodai baltuose televizorių ekranuose vograudavo beformė ir bespalvė (net ir spalvoto „Tauro“ atveju) genseko kaukė. Amžininkų santykius lėmė tokie mūsų dienų žmogui mažai girdėti terminai kaip „deficitas“, „blatas“, „kombinuoti“. Realybė buvo pilka, nyki. Ir beviltiškai atrodė, kad taip bus visada. Tačiau K. Dereškevičius toje monotoniškoje bjaurastyje įžiūrėjo, fiksavo grožį. Ne – jis ideologiškai neromantizavo situacijos ir neheroizavo personažo. Scenas bei motyvus tapytojas akimi ir teptuku „fotografavo“ naudodamas ironijos filtrą. Jam buvo smagu matyti, regis, tokius atgrasius ir abuojumą skatinančius objektus kaip nudrengtos staklės, smarvę spinduliuojantis kiaulidžių kompleksas (nutapyta taip, kad žiūrint pradeda dirbti net uoslė) ar ant grindų padėtas trijų litrų „sloikas“. K. Dereškevičius tiesiog džiaugėsi stebėdamas siautulingus kaimo šokius, vakarinės saulės žarą, jos atspindį daugiabučio languose ir balkonuose, melancholišką degalinės („benzino kolonėlės“) darbuotoją ar pardavėjos galvą kasos langelyje. Dabar tai atrodo viskas aišku ir paprasta, tačiau turint omenyje praeitos epochos oficialaus meno kanonus, kultūros standartus ir viešuosius etalonus, tai atrodė pakankamai akiplėšiškai. Iki minėtojo „Ketverto“ tarybinėje Lietuvoje tokių ir „vulgarių“ temų niekas netapydavo. Tuometiniam oficiozui susierzinimą galėjo kelti netgi tokia, regis, nekalta detalė, kaip džinsai (importinis „supuvusio“ kapitalizmo ženklas), pasirodantys mergaitės portrete. Žvelgiant iš laisvojo pasaulio perspektyvų, tai rezonavo su minėtuoju periodu klestėjusiu pop menu. Įdomu, kad K. Dereškevičius ne tik atidžiai stebėjo (kiek leido galimybės), ką daro jo kolegos Vakaruose ar net , bet ir laisvai interpretuodamas citavo klasikus – pavyzdžiui, jo kompozicijose pastebimos „Melancholijos I“ (A. Dürer), „Moters prie lango“ (C.D Friedrich) ar „Pusryčių ant žolės“ (E. Manet) refleksijos. Tačiau svarbiausia, kad menininkas fiksavo savo laiką, savo epochą, palikdamas gyvenamojo meto vaizdų archyvą. Šios K. Dereškevičiaus parodos ekspozicija vizualiai ir konceptualiai yra išskaidyta į penkias grupes: 1) Darbadieniai ir laisvadieniai. Kasdienybė; 2) Tarp Žvėryno ir Žirmūnų. Miesto peizažas; 3) Tarp lango ir palangės. Būsenos; 4) Kelyje į Drezdeną. Apie keliones; 5) Adelė – benzino pardavėja. Apie moteris. Tai esminiai dailininko temų ir motyvų blokai, kurių dėka jis montavo savo aktualiąją (ir iki šiol tokia išlikusią) tapybą. Atsakant į klausimą: „kodėl tai iki šiol yra svarbu?“, belieka priminti, kad nepaisant santvarkų ar sistemų, žmogiškoji prigimtis yra nelinkusi keistis. Grožis tiesiog egzistuoja negražioje kasdienybėje.
Galerijoje „Akademija“ surengta paroda yra dedikuota žymaus lietuvių tapytojo, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos, šių metų pradžioje mus palikusio dėstytojo atminimui. Čia matomi tapybos darbai yra dovanoti paties K. Dereškevičiaus savo alma mater. Piešinius maloniai paskolino autoriaus šeima.
Dr. Vidas Poškus
