Neda Naujokaitė | Inside / Outside
Inside / Outside, vidus ir išorė, neapibrėžta, dviprasmė būsena. Šis reiškinys mane domina jau ne vienerius metus. Gyvenimo aplinkybių esu priversta nuolat judėti, gyventi savotiškoje tranzito būsenoje tarp skirtingų miestų, gyvenviečių. Metams išvykau į Olandiją, gyvenamųjų vietų kaita buvo dar labiau suintensyvėjusi. Užsienyje susipažinau su posthumanistinėmis (filosofės Rosi Braidotti) bei prancūzų antropologo Marc Augé teorijomis, kurios nagrinėja tranzitines, pereinamąsias erdves. Šias erdves M.Augé įvardina „non-place“ (lt. nevietomis). „Non-place“ – tai viešbučiai, oro uostai, prekybos centrai, greitkeliai ir geležinkeliai. Mane sudomino šis reiškinys, o labiausiai – nepastovumas, nuolatinis judėjimas, dinamika. Šiais technologijų laikais keliavimas ir vis dažnėjantis santykis su tokiomis vietomis yra bendražmogiška, daugeliui pažįstama patirtis. Informacijos kiekis ir jos sklaidos greitis tarsi įpareigoja judėti, skubėti, aprėpti, patirti. Kyla baimės jausmas kažką praleisti ar ką nors nuvilti. Tampa sunku pasitenkinti esamomis aplinkybėmis, kyla stiprus lūkestis kažko neapčiuopiamo, esančio kitoje geografinėje padėtyje. Neretai po kelionių, skirtingų žmonių, renginių ir įspūdžių atsiranda stiprus poreikis sustoti, atgauti kvapą. Tačiau šiuolaikybė vis iš naujo įtraukia į dinamiško gyvenimo verpetus. Tapyba ir jos procesualumas leidžia pajusti sėslumą.
Rinkdama motyvus savo darbams stengiuosi suderinti statiką ir dinamiką, vidų ir išorę, asmeninius vaizdus ir nuasmenintus („non-place”) – vienišo automobilio stikle plaukiančius debesis, šviesą, sklindančią pro močiutės namo langus, ar saulėtą vasaros dieną mašinos viduje atsispindinčius atvaizdus su greitkeliais, mašinų šviesomis, pro traukinio langą matomu peizažu. Darbais analizuoju, kaip mano atrinkti vaizdai ir fragmentai kalba apie konkrečias vietas, patirtis. Pabrėžiu apšvietimo, atspindžių ar specifinių aplinkos detalių svarbą, taip pat įsižiūrėjimą, kismą. Pastebiu, kad būtent šie aspektai aktyvuoja sąmonę, vizualinį mąstymą, padeda prisiminti įvairias vietas, jų atmosferą ir gylį. Toks vaizdavimo būdas sukuria persipynusią atminties ir patirties atmosferą. Tuo tarpu vaizdo įrašų medžiaga stengiuosi sukurti savotišką kakofoniją, keliavimo iš vieno taško į kitą mechaniškumą, greitį, judesį ir dinamiką, kontrastuojančią su daugiasluoksne tapybos ramybe.
Paroda veiks iki kovo 16 dienos.
