Ištikimas klasikai. Skulptoriui Leonui Žukliui – 100
Atidarymas: kovo 20 d. 17 val.
Paroda veiks: kovo 20 – balandžio 14 d.
Harmonija, jaunatviško grožio, ryšio su gamta, meno išaukštinimas bei racionalus, nuosaikus braižas – visa tai būdinga skulptoriaus Leono Žuklio (1923–2023) kūrybai. Šiuos bruožus jis perėmė iš savo mokytojų, Lietuvos skulptūros klasikų: Juozo Zikaro, Juozo Mikėno ir Juozo Kėdainio. Daugiau nei 80 metų trukusioje dailininko karjeroje – monumentaliosios ir kamerinės skulptūros, bareljefai, medaliai.
100-mečiui skirtoje retrospektyvinėje L. Žuklio parodoje „Ištikimas klasikai“ pristatome pagrindines menininko kūrybines kryptis: klasikines vertybių alegorijas ir Lietuvos menininkų bei akademikų portretus. Portretisto misija L. Žukliui neleido pernelyg nutolti nuo realistinės raiškos. Kurdamas skirtingų profesijų atstovų atvaizdus, jis ieškojo ne tik išorinio panašumo, bet ir taikliai perteikdavo charakterius, daug dėmesio skirdavo išraiškingam fono apipavidalinimui. Kūrybinės laisvės šioje srityje teikė tarp dailininkų gyvavusi kūrinių mainų tradicija – taip L. Žuklio sukurtų portretų galerijoje atsirado tapytojų Vinco Kisarausko, Mindaugo Skudučio, Aloyzo Stasiulevičiaus, Antano Gudaičio atvaizdai. Beje, pastarasis pirmas pasiūlė bareljefe atlieti autentišką savo parašą, vėliau skulptorius pasirašyti ėmė siūlyti ir kitiems portretuojamiesiems. Kompozicijoms laisva tema („Šeima“, 1982, „Taika“, 1987, „Motinystė“, 2000) būdingas didesnis apibendrinimas, jose ryški J. Mikėno įtaka: figūros masyvios, veidai platūs, su migdolo formos akimis. Šie personažai atrodo atsiriboję nuo pasaulio, panirę į kilnesnę vidinę tikrovę – tęsiamos klasikinės aukštų idealų vaizdavimo tradicijos. Nepriklausomai nuo kūrinių mastelio, L. Žukliui viena svarbiausių temų visą gyvenimą išliko šeima, glaudus kartų ryšys.
Didžiulė menininko gyvenimo dalis buvo atiduota dėstymui Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedroje. L. Žuklys dėstyti akademinį piešimą pradėjo dar studijuodamas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute – pokario metais itin trūko personalo, tad dėstyti jaunesniems kursams buvo kviečiami gabiausi vyresniųjų kursų studentai. 1951 m. sujungus Kauno ir Vilniaus aukštąsias dailės mokyklas, L. Žuklys persikraustė į Vilnių. Darbui su studentais menininkas paskyrė 45-erius metus, 1981 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1993 m. baigęs dėstytojo karjerą, L. Žuklys visas jėgas galėjo skirti kūrybai – vėlyvuoju kūrybiniu etapu sukūrė virš 40 mažosios plastikos darbų ir 5 monumentaliąsias skulptūras.
Ši paroda – tai žvilgsnis daugiausiai į vėlyvąjį autoriaus kūrybos etapą, kuris tęsėsi trisdešimt metų –dailininkas išliko aktyvus iki pat mirties, paskutinius darbus sukūrė 2022 metais. Kūryba buvo L. Žuklio gyvenimo variklis, leidęs net ir sulaukus garbaus amžiaus prasmingai leisti dienas, išlikti gyvybingam, keliauti į netoli namų įsikūrusią dirbtuvę ir taip palaikyti gerą fizinę formą. Kūrybinio kelio pradžioje L. Žuklys daugiausiai kūrė iš medžio, vėliau – bronzos ir granito. Tiesiai iš dailininko dirbtuvės į parodą atkeliavę vėlyvojo etapo darbai kurti iš gipso. Bronzinės skulptūrų atliejos, taip pat vienetinės medžio skulptūros saugomos Lietuvos Nacionaliniame dailės muziejuje, Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, Rokiškio krašto muziejuje, kiti darbai puošia bažnyčias, visuomeninius pastatus, privačius interjerus.
Deima Žuklytė-Gasperaitienė
Parodos kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė
Parodos koordinatorius Gediminas Žuklys
Dizainerė Jolanta Gegelevičiūtė
Dėkojame: Vilniaus dailės akademijai, Lietuvos Nacionaliniam muziejui, Rokiškio krašto muziejui, galerijai „Arka“, Lietuvos radijui ir televizijai
