Vasario 22 d. 16 val. Įvietinto meno ir scenografijos katedros III a. hole atidaroma 4 kurso Įvietinto meno studentės Viktorijos Tamaliūnaitės kūrybos paroda „Pažadėjau išsaugoti“.
Gyvenimas namuose, pilnuose senovinių daiktų, turinčių savo istoriją ir gyvavimo laiką, tuo metu man atrodė natūralus, savaime suprantamas. O dar suvokus tai, jog kai kurie buvo pagaminti žmogaus rankomis, požiūris į juos pasikeitė, atsirado noras kažkokia forma juos išsaugoti. Pakeitus gyvenamąją vietą, viso to pradėjo trūkti. Bandydama juos prisiminti pajuntu, kad laikui bėgant atmintyje lieka tik netikslūs fragmentai.
Vieni iš tokių daiktų man yra prosenelių austos paklodės. Jos būdavo kaip kraitis – perduodamas iš kartos į kartą. Šiais laikais – tai daugelio žmonių užmirštas ir nebevertinamas protėvių palikimas. Vis dėlto, didelės atsargos šio kruopštaus rankų darbo dar guli spintų lentynose, laukdamos savojo laiko. Man bežiūrint į jas, visuomet atrodydavo, kad jos sunkios ne tik savo fiziniu kūnu tuomet, kada būdavo sulankstomos ir laikomos rankose, bet ir savo gausiais raštais, kurių prasmes mano prosenelė žinojo, o vėlesnėms kartoms tai nebuvo perduota. Taigi jos apsigaubė net šiokiu tokiu paslapties šydu. Dalį išlikusių austinių paklodžių ir rankšluosčių močiutės leido man pasiimti, bet tik su viena sąlyga, kad jas saugosiu, niekam kitam neduosiu, neišmesiu ir nesugalvosiu jų karpyti ar kitaip suardyti. Tuomet atsirado noras ne tik saugoti, turėti, bet ir parodyti savo ryšį su jomis.
Erdviniu formatu sukurtas darbas atspindi pasąmonėje išlikusius sulankstytos rankų darbo tekstilės vaizdinius. Tam pasirinkau kietesnes ir ilgaamžiškesnes medžiagas norėdama suteikti patvarumą, suprantant realaus daikto trapumą. Paklodžių ornamentų nuotrupų įamžinimas mozaikoje yra bandymas parodyti praeities ir prisiminimų nykimo procesą. Tapybos darbams nusprendžiau naudoti akvarelę parodant susiliejusius, neaiškius ir blankius, tarsi žiūrint per rūką, raštų vaizdinius, lėtai besikeičiančius mano galvoje ir tik kai kurias detales paryškinant aliejinėmis pastelėmis. Įvairus, lengvai besiglamžantis ir plyštantis popierius atspindi matomą ir, liečiant rankomis, jaučiamą patį audinį, jo bangavimą, nebeišlyginamas raukšles ir jau laiko paveiktus įrančius siūlus. Bet tai yra tik vieni iš objektų, su kuriais kartu nyksta ir prisiminimai apie vietą – šiuo atveju namus. Su prisiminimais blėsta ir su jais susiję jausmai arba juos pakeičia kiti. Prisirišimas, tarsi detalės, po mažu vis nubyra nuo bendros masės, bet dar nespėjus visiškai atsiskirti nuo namų, tas atsiradusias tuštumas užpildo ilgesys, kuris vėl sužadina pasąmonę ir taip vėl iš naujo galvoje kiekvieną kartą sudėlioja praeitį.
Viktorija Tamaliūnaitė
Kuratorius: Gintaras Palemonas Janonis
Už pagalbą dėkojama: Lekt. Algimantui Kensminui, doc. dr. Vygintui Orlovui ir menotyrininkei Agnei Mackevičiūtei
Paroda „Pažadėjau išsaugoti“ Įvietinto meno ir scenografijos katedros III a. hole veiks iki kovo 29 d.
