Įvietinto meno ir scenografijos katedros
(anksčiau Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros)
istorija (1929-2021) 

1929 m.

Kauno meno mokykloje (toliau – KMM), kurią 1922 m. Kaune įkūrė Justinas Vienožinskis, pradėjo veikti Dekoratyvinės tapybos studija. Joje scenografiją dėstė Mstislavas Dobužinskis ir Adomas Varnas, o sieninę tapybą – Vladas Didžiokas.

1934 m.

Galutinai susiformavo KMM Dekoratyvinės tapybos studijos mokymo kryptys, specializacijos bei dėstytojų kolektyvas. Iniciatyvos ėmėsi buvę KMM auklėtiniai Juozas Mikėnas ir Stasys Ušinskas, kurie grįžę po studijų Paryžiuje ir paveikti europietiško modernizmo idėjų, reiškėsi kaip saviti kūrėjai. Juozas Mikėnas ėmėsi vadovauti Dekoratyvinės tapybos studijai, o Stasys Ušinskas pradėjo dėstyti vitražo ir scenografijos kompozicijos disciplinas. Stasio Ušinsko pastangomis buvo suformuotos pagrindinės monumentaliosios tapybos ir vitražo mokymo programų nuostatos, kur ypatingas dėmesys kreipiamas į monumentaliosios dailės kūrinio sąveikos su architektūra principus. Dėstydamas scenografijos kompoziciją Stasys Ušinskas didelį dėmesį skyrė novatoriškai erdvės sampratai ir formų dekoratyvumui.

1940 m.

Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Dailės mokyklų įstatymą, Kauno meno mokykla ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetas reorganizuoti į Kauno taikomosios dailės mokyklą ir Vilniaus dailės mokyklą.

1941 m.

Sovietinės valdžios nutarimu Kauno taikomosios dailės mokykla tapo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu, o Vilniaus dailės mokykla – Vilniaus dailės akademija (nuo 1944 m. Vilniaus valstybiniu dailės institutu).

1944 m.

Įkurtas Vilniaus valstybinis dailės institutas, kuriame įsteigta Monumentaliosios tapybos katedra. Joje veikė freskos-mozaikos, vitražo ir teatro scenovaizdžio studijos. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute įsteigtas Monumentaliosios tapybos fakultetas, kuriam vadovavo Stasys Ušinskas. Čia veikė freskos-mozaikos ir dekoratyvinės tapybos studijos. Teatro ir kostiumo istoriją, scenos techniką dėstė Liudas Truikys.

1951 m.

Sujungus abi aukštąsias mokyklas, buvo įsteigtas Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, kuriame buvo apjungtos visos monumentaliosios tapybos ir scenografijos mokymo disciplinos. Vilniuje išlikusioje Tapybos katedroje įkurtos freskos-mozaikos, vitražo ir teatro dekoracijos studijos. Tapybos katedrai ir teatro dekoracijos studijai vadovavo buvęs Mstislavo Dobužinskio mokinys – Vytautas Palaima. Dailės institute pradėjo dirbti buvusi Stasio Ušinsko mokinė, monumentaliosios tapybos dailininkė, tapytoja Sofija Veiverytė. 

1953 m.

Vitražo studijai ėmė vadovauti Algimantas Stoškus. Tęsdamas savo mokytojo Stasio Ušinsko pedagogines tradicijas, jis atskleidė vitražo kompozicijos dekoratyviąsias ypatybes, apibendrintų įvaizdžių, simbolių reikšmę, stiklo švytėjimo poveikį interjerui, vitražo ir architektūros santykio svarbą. Dailės institute pradėjo dirbti buvęs Stasio Ušinsko mokinys Kazys Morkūnas. Profesorius K. Morkūnas puoselėjo įvairias eksperimentinio vitražo tendencijas, daug dėmesio skyręs faktūrinio, luitinio stiklo meninei raiškai. Jo vedamose piešimo paskaitose buvo formuojama monumentalumo samprata, dominavo figūrų studijavimo, jų stilizavimo bei abstrahavimo principai.

1973 m.

Tapybos katedra su studijomis tapo naujai įkurto Vaizduojamosios dailės fakulteto dalimi. Freskos-mozaikos studijai pradėjo vadovauti Sofija Veiverytė, kuri puoselėjo svarbiausią to meto monumentaliosios tapybos bruožą – organišką santykį su architektūra.

1976 m.

Teatro dekoracijos studijai pradėjo vadovauti scenografas Henrikas Ciparis. Į scenografijos studijų programą buvo įtraukti režisūros pagrindai, scenos technika ir technologija, kostiumo istorija, daugiausia dėmesio buvo skiriama scenografijos kompozicijai.

1981 m.

Freskos-mozaikos studijai pradėjo vadovauti monumentaliosios tapybos dailininkas Romas Dalinkevičius.  

1982 m.

Teatro dekoracijos studijai pradėjo vadovauti buvusi Liudo Truikio mokinė, scenografė Regina Songailaitė-Balčikonienė. Ji subrandino ir išlaikė originalų kūrybos stilių, kuriame ryškus scenovaizdžio sąlygotumas, dominuoja stilizacijos bruožai, romantinės dvasios tapybiškumas. 

1987 m.

Teatro dekoracijos studijai pradėjo vadovauti scenografas Vitalis Mazūras. V. Mazūro kūrybai būdinga poetinio, asociatyvaus teatro plastika, savita tautodailės formų transformacija.

1989 m.

Įkurta Monumentaliosios dailės katedra, kuri apjungė Tapybos katedrai priklausiusias freskos-mozaikos, vitražo ir teatro dekoracijos studijas. Monumentaliosios dailės katedros vedėju tapo monumentaliosios tapybos dailininkas Romas Dalinkevičius.

1990 m.

Atstatomas Vilniaus dailės akademijos pavadinimas.

1993 m.

Katedros vedėju vėl tapo vitražistas Bronius Bružas.

1995 m.

Monumentaliosios dailės katedrai vėl vadovauti ėmėsi monumentaliosios tapybos dailininkas Romas Dalinkevičius (1951-2001).

2001 m.

Monumentaliosios dailės katedros vedėju tapo vitražistas Algirdas Dovydėnas, kurio vadovavimo metu buvo įkurta nauja vitražo techninė bazė, atnaujinta įranga, pradėti organizuoti tarptautiniai vitražo simpoziumai „1+1”.

2004 m.

Patikslintas ir pakeistas katedros pavadinimas – „Monumentaliosios dailės katedra“ pervadinta „Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedra“.

2005 m.

Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros vedėju tapo vitražistas Bronius Bružas.

2007 m.

Katedrai vadovauti ėmė tapytojas Gintaras Palemonas Janonis, kurio vadovavimo laikotarpiu į katedrą buvo pakviestos dėstyti vitražistė Neringa Vasiliauskaitė, tapytoja Ieva Skauronė, tapytoja ir interjero dizainerė Deima Katinaitė, scenografė Giedrė Brazytė. Katedros dėstytojų kolektyvas atjaunėjo, buvo pradėtas skirti didesnis dėmesys studijų kokybei.

2008 m.

Pirmą kartą buvo atliktas tarptautinis Monumentaliosios dailės BA ir MA programų vertinimas.

2011 m.

Po išorinio tarptautinio Monumentaliosios dailės programų vertinimo, BA studijų programa buvo akredituota 6 m., MA Monumentaliosios dailės programa - 3 m.

2013 m.

Katedros vedėja tapo monumentaliosios tapybos dailininkė, tapytoja Ieva Skauronė, didelį dėmesį skirianti kokybiškam studijų proceso organizavimui, studentų poreikių analizei, dėstytojų kvalifikacijai.

2014 m.

Monumentaliosios dailės MA programa buvo akredituota 6 m., Scenografijos BA - 3 m.

2017 m.

Monumentaliosios dailės ir scenografijos BA programos buvo akredituotos 6 m.

2019 m.

Katedros vedėju tapo tarpdisciplininio meno kūrėjas dr. Vygintas Orlovas. Didelis dėmesys kreipiamas studijų vertinimui, reflektuojant dabarties aktualijas aiškiau suvokiama, jog programos turinys neišvengiamai keičiasi, studijos tampa tampriai susijusios su aplinkos ir vietos tyrinėjimu, erdviniu mąstymu, atsiranda tarpdiscipliniškumo apraiškų.

2020 m.

Dar kartą patikslintas ir pakeistas katedros pavadinimas – „Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedra“ pervadinta „Įvietinto meno ir scenografijos katedra“. Didžiausias dėmesys studijų metu skiriamas gebėjimui suvokti laikmečio diktuojamas problemas, kūrybiškai reikštis įvairiuose meno laukuose ir profesionaliam dailės raiškos priemonių įvaldymui.