Atidarymas: spalio 2 d., 18 val.
Vieta: Vilniaus rotušė (Didžioji g.31)
Paroda „Vilnius ir jo žmonės“ struktūriškai yra sudaryta iš dviejų dalių. Ir tai kažkuo primena Vilniaus miesto herbą, kuriame vaizduojamas legendinis milžinas Alkis, nešantis savo žmoną arba (turbūt tai įtikinamesnė versija) –Šv. Kristoforas su kūdikėliu Jėzumi ant pečių.
****
Viena parodos dalis yra skirta Vilniaus ikonografijai, ją įkūnijantiems darbams iš Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinių. Natūralu, kad tai studentų (daugelis jų vėliau tapo žinomais menininkais) kūriniai – kursiniai ar diplominiai, praktikų metu sukurti darbai. Savo ruožtu, šis parodos segmentas taip pat yra dvilypis, nes atrinkti darbai fiksuoja ne tik miesto, bet ir miestiečių gyvenimo akimirkas.
Paroda yra skirta Vilniaus miestui (šiais metais mininčiam savo pirmojo paminėjimo 695-asias metines) ir 225-ajam Vilniaus dailės akademijos jubiliejui – 1793 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioje mokykloje buvo įkurta Architektūros katedra, kuriai vadovavo profesorius Laurynas Gucevičius, nuo kurios savo gyvavimą pradėjo svarbiausia aukštoji Lietuvos dailės mokykla. Paroda neatsitiktinai veikia Vilniaus rotušėje. Dar 1941 m., Lietuvai atgavus Vilnių, čia pradėjo funkcionuoti Dailės muziejus, tad sostinei ir jos gyventojams skirta paroda, kurioje rodomi ne vieno būsimo klasiko darbai, tartum pratęsia šią ekspozicinę tradiciją.
****
Kita parodos dalis yra skirta gyvajam lietuviškos tapybos klasikui – Mindaugui Skudučiui. Menininkas nuo studijų laikų tapė Vilnių (šis jo kūrybos fragmentas, suteikiantis galimybę palyginti, kaip keičiasi kūrėjo kelias studijų metais ir vėliau, demonstruojamas ir „akademinėje“ ekspozicijos dalyje), tapo, piešia jį iki šiol. Tad viena Vilniaus rotušės salė yra skirta vilnietiškajai šio dailininko kūrybai.
Kaip sako pats M. Skudutis, Vilnių jis tapo būtent nuo studijų laikų. „Įstojus į Dailės institutą, <...> man atrodė, kad vien akademinių užduočių nepakanka, kad pasidarytum geru dailininku, dėl to piešiau visur: Institute, bendrabuty, mieste. Nuo tada ir įsimylėjau Vilnių, buvo jis kitoks nei dabar, gerokai apleistas, bet dėl to tik dar gražesnis dailininko akiai. Tada mieste kiemai buvo atviri visiems, nebuvo tvorų, grotų, tad būdavo galima įlysti kur į ramų kampą ir tapyti, žmonių gatvėse tada buvo nedaug – ne taip kaip dabar, per dykinėtojus negali praeiti. Kadangi tapiau pagrinde iš natūros (tik užbaiginėdavau paveikslą dirbtuvėj), tie miesto vaizdai padaryti vienu atokvėpiu, nes aplinkybės versdavo dirbti greitai, į paveikslus papuldavo ir žmonės ir mašinos, kartais jie pradingdavo apatiniam dažų sluoksnyje, tada jų vietoje atsirasdavo kažkas kita“.
M. Skudučio tapyba taip pat yra jubiliejinė, būtent šį spalį menininkas švenčia savo septyniasdešimties metų gimtadienį.
