Vilniaus dailės akademijoje (VDA) parodų salėse „Titanikas“ vasario 25d. bus atidaryta paroda „Revizija“, XX amžiaus 5-6 dešimtmečių tapyba iš VDA muziejaus rinkinių.

Parodos „Revizija“ objektas yra Vilniaus dailės akademijos muziejaus fonduose saugoma XX amžiaus 5 ir 6 dešimtmečių akademinė – studentiška (ne vienos vėliau Lietuvos dailės klasikais tapusių asmenybių) tapyba.

Bent kiek besidomintys devynioliktojo amžiaus literatūrine ir teatro klasika, be abejo žino ironišką ir negailestingai realistinę ukrainiečių kilmės rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio komediją „Revizorius“ (1836 m.). „Revizorius atvažiuoja!”, – taip sušunkama pačioje pradžioje ir nedidelio N Rusijos imperijos miestelio valdininkai bei elitui atstovaujantys piliečiai pradeda ruoštis tikrintojo vizitui.

Situacija po 1944 metais įvykusios sovietinės reokupacijos Lietuvoje, jos kultūriniame gyvenime ir, konkrečiai – akademiniuose procesuose, priminė to draminio kūrinio dvasinę būseną ir atmosferą. 1) Pagrįsta, natūrali ir sunkiai suvaldoma baimė; 2) iš Maskvos ir kitų totalitarinės imperijos centrų revizoriai (savo žiniomis, akiračiais ir intelektu primenantys visus tuos bobčinskius ir dobčinskius, chlestakovus ir deržimordas), naujai aneksuotose teritorijose jaučiantys savo galingąjį pranašumą – tokia buvo penktojo ir šeštojo dešimtmečių realybė Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje.

1944 metais Vilniuje, senuosiuose Bernardinų ir Bernardinių vienuolynuose atkurta, spalio mėnesį duris atvėrusi Vilniaus dailės akademija (netrukus pervadinta LTSR valstybiniu dailės institutu) buvo ne išimtis. Užtenka citatos iš 1960 metais (jau chruščiovinio „atšilimo“ laikais) pasirodžiusio reprezentacinio institucijos albumo įvado: „... Teko kovoti už realistinį kūrybos metodą su buržuazinių liekanų recidyvais. Tiems sunkumams įveikti didžiulės reikšmės turėjo 1946 – 1948 metų VKP(b) CK nutarimai ideologiniais klausimais. Tie nutarimai tapo institutų kovinė programa. Nutarimų šviesoje buvo pervertintas institutų ir kiekvieno dėstytojo vedamas darbas. Iškelta daug trūkumų institutų ir atskirų dėstytojų darbe, pradėta kova su formalizmo ir misticizmo liekanomis. Atskleidus klaidas, imtasi priemonių paspartinti institutų kolektyvų idėjinį-meninį brendimą“ [Lietuvos TSR valstybinis dailės institutas, sudarytojas ir įžangos autorius T. Adomonis, Vilnius, 1960, p. 13]. Šioje vietoje reikia pridurti, kad minėtąjį idėjinį-meninį „brendimą“ būtent ir garantuodavo bei revizuodavo minėtieji atvykstantys, taip pat vidiniai cenzoriai ir revizoriai.

Apibendrinant galima pastebėti, jog formaliai Lietuvos aukštosiose dailės studijose diegta Sovietų Sąjungoje jau prieš kelis dešimtmečius suformuluota socialistinio akademizmo doktrina. Viena vertus, ji pasižymėjo revizuotomis dar XIX amžiaus dailės studijų taisyklėmis ir kanonais („profesinių įgūdžių ugdymu“), iš kitos pusės, tai buvo marksistiškai-stalinistiškai ideologizuota mokymo sistema („idėjinio auklėjimo darbas“), reikalavusi ne atspindėti tikrovę, o ją sukurti, išreiškiant „reikšmingą turinį, svarbią idėją“ [ten pat, p. 15].

Mirus Stalinui, po 1956 metais vykusiame XX Komunistų partijos suvažiavime pirmojo sekretoriaus N. Chruščiovo perskaityto pranešimo „Apie asmens kultą ir pasekmes“, totalitarinė sistema šiek tiek atleido savo gniaužtus. Inertiškesnėje akademinėje aplinkoje tas „atšilimas“ pasijuto ne iš karto, tik po kelerių metų. Vis tik akivaizdu, jog net ir tuometiniame Dailės institute, kuriame dar dėstė ir nepriklausomą Lietuvą matę, joje aktyviai besireiškę, tuomet naujas, su modernizmo plastinėmis vertybėmis susijusias idėjas propagavę kūrėjai (ryškiausia figūra, žinoma, buvo Antanas Gudaitis) pradėta laisvintis iš ideologijos rėmų ir pasenusių akademinių kanonų spaudimo. Po kelių metų viešajame gyvenime tai prasiverš tuo, ką vėlesni dailės istorikai pavadins „tyliuoju modernizmu“.

Tad parodos „Revizija“ tikslas ir yra ne tik atskleisti anuometinio tapybos dėstymo ypatumus, bet ir fiksuoti keitimąsi pačioje sistemoje, jos narių pastangas revizuoti svetimų primestas ir savų išpažįstamas vertybines nuostatas. Kartu tai bandymas menininkų bendruomenei ir plačiajai visuomenei plačiau atverti („revizuoti“) duris į ne visuomet matomus Akademijos rinkinius.

Paroda, užimanti didžiąją – II aukšto VDA parodų salių „Titanikas“ erdvę, tematiškai yra suskirstyta į tris dalis: „Portretai ir aktai“, „Etiudai ir peizažai“, „Darbai ir žygdarbiai“. Tai ne tik atspindi akademiškai pakopinę profesionalių dailininkų – tapytojų paruošimo sistemą („Molbertinės tapybos studija ruošia buitinio, istorinio, portretinio ir peizažinio žanro tapytojus, pagal jų palinkimą ir sugebėjimus. Studentai susipažįsta su visų tų žanrų meninės išraiškos galimumais. Didelis dėmesys skiriamas buitiniam žanrui, kuris gali turtingai atskleisti naują socialistinės visuomenės buitį“ [ten pat, p. 16]). Iš binarinių opozicijų sudaryti potemių pavadinimai taip pat teigia bei iliustruoja, kad tais sunkiais laikais gyvenę, mokęsi žmonės ne tik jautė sisteminį, proto pavergimu ir/ar net fiziniu susidorojimu nuolat grasinantį spaudimą, bet ir bandė, kiek leido jų kuklios galimybės, nepasiduoti ir laviruoti. Net ir bet kada atvykstančio revizoriaus atveju...

Paroda „Revizija“ yra skirta studentams (ypač susijusiems su menu ir istorija), taip pat visiems besidomintiems ne visuomet gražia, lengva ir patogia mūsų tautos ir visuomenės praeitimi bei daile.

Parodos kuratorius dr. Vidas Poškus