Pranas Griušys | SEMANTINIS SKAIDRUMAS
Tapyba
2025 09 02 – 09 27
Atidarymas: rugsėjo 2 dieną (antradienį), 18 val.
VDA parodų salės „Titanikas“, I aukštas
Parodos kuratorius: dr. Vidas Poškus
Ilgametis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tapybos katedros dėstytojas, profesorius Pranas Griušys VDA parodų salėse „Titanikas“ pristato savo jubiliejinę parodą „Semantinis skaidrumas“.
„Daugelis žmonių net nežino ir neįsivaizduoja, kas tai yra“, – prisi)pažįsta pats autorius. Tad galima trumpai paaiškinti, kad semantinis skaidrumas – tai sąvoka, kuri dažniausiai vartojama kalbotyroje (ypač morfologijoje ir semantikoje) apibūdinant, kiek lengvai galime suprasti sudurtinio ar išvestinio žodžio reikšmę remdamiesi jo dalių (morfemų) reikšme. Parodos atveju žiūrovams suteikiama galimybė savo akimis įsivaizduoti ir suprasti „semantinio skaidrumo“ sampratą. Juolab, kad P. Griušys jau ne vieną dešimtmetį yra žinomas kaip nuoseklus, programiškas fotorealistinės stilistikos, „hyper“ nuotraukinės raiškos atstovas.
„Titanike“ rodomą P. Griušio kūrinių kolekciją konceptualiai ir vizualiai galima suskaidyti į du sandus – semantinį ir skaidrųjį. Nuotraukas imituojančios tapybinės raiškos dėka autorius išoriškai fiksuoja tarsi ryškiausius ir pastebimiausius šiandieninio miesto atributus – visą reginčių filmavimo kamerų akis bei progresyvųjį optimizmą įkūnijančius vitrininius langus, dirbtinai, bet efektingai atspindinčius dienos spindesį arba naktinius atšvaitus. Kadaise vienas muzikantas yra dainavęs apie gyvenimą stikluose: „Gyvenimas vitrinos stikluose, aš ištirpsiu vitrinos stikluose“, plėtodamas mintį (kaip savotišką archetipą), kad tapatybė su spindinčiais objektais, skaidriais paviršiais ir juose regimais atspindžiais simbolizuoja pasyvumą, atsiribojimą, nuovargį, monotoniją, taip pat netgi atgailą už žmonių miestą ir jo/jų nuodėmes. Prano tapyba nėra patetiškai melancholiška, priešingai: pastabiai ironiška, taikliai įžvalgi, kas svarbiausia – nemoralizuojanti. „Semantinio skaidrumo“ kaltininkas tiesiog teigia, deklaruoja, kad pasaulis yra toks, koks yra. Galima jį bandyti keisti ir gerinti, o įmanoma – tiesiog priimant tokiu, koks yra, stebėti, žiūrėti, matyti (kamerų būdu), net šiek tiek semiotiškai mėgautis. Tai „griušiškas“ tapybinis metodas.
Būtina pabrėžti, kad Pranas yra Žemuosiuose Šančiuose (su vaizdu į Napoleono kalną) kuriantis menininkas. Kaunas yra jo studija. Kauniečiai (kurie tapyboje pasirodo tik pačiam tapytojui pageidaujant) – pagrindiniai personažai. Dailininkas niekuomet neslėpė savo sąsajų su vieta ir laiku, tad jį drąsiai galima vadinti Kauno genius loci. Pastabi akis atpažins dabartinio miesto fragmentus, kurie, bėgant metams, įgaus muziejinės – tegul ir keistokos, – tačiau be galo prasmingos vertės. Įdomu, kad šių eilučių rašymo metu (rugpjūčio 24-ą dieną) pasiekė vietos žiniasklaidos platinama informacija apie tai, jog „Rusija gali laužtis į Baltijos šalių kameras“. Pranas Griušys turbūt patvirtintų, kad tai ironiškai tikėtina, ar net visiškai realu. It koks semantinis skaidrumas.
Pranas Griušys – 1955 05 23 Medsėdžiai (Klaipėdos rajonas), lietuvių dailininkas. 1982 baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1982 dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (iki 2012 veikė kitais pavadinimais), 1989–93 Pramoninės dailės fakulteto (nuo 1991 Kauno dailės institutas) dekanas, nuo 2005 Vizualaus meno katedros ir Tapybos studijos vedėjas; profesorius (2004)./ Tapyboje plėtoja fotorealizmo (kartais tapo pagal senas nuotraukas, taiko iliuzionistinio paveikslo trompe l’œil principą), magiškojo realizmo stilistiką. Būdinga senųjų tapybos meistrų (Giorgione’s, J. A. D. Ingres’o ir kitų) kūrinių parafrazės, aliuzijos į modernistinės tapybos kryptis (pvz., neoimpresionizmą). [Informacija iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos; straipsnio autorė Ramutė Rachlevičiūtė].
