Spalio 2 d., po meno mugės ArtVilnius'20 vyks renginys "Naktis galerijoje". Jame dalyvaujame ir mes, todėl kviečiame Jus vakare užsukti į VDA parodų sales "Titanikas", kur vyks susitikimai-ekskursijos su šiuo metu galerijoje vykstančių parodų autoriais.

Susitikimas-ekskursija su Vytautu Dubausku 19 val. 
Susitikimas-ekskursija su Monika Žalte 20 val.

Spalio 2 d. / penktadienis
Galerija dirbs nuo 12 iki 23 val.
VDA parodų salės "Titanikas"
Maironio g. 3, Vilnius

Renginys nemokamas.

[ Apie V. Dubausko parodą "Atlaidai" ]     |     [ Apie M. Žaltės parodą "Geros kloties" ]

 


Vytautas Dubauskas | Atlaidai

Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ antrajame aukšte personalinę parodą surengęs tapytojas Vytautas Dubauskas pavadino ją „Atlaidais“. Paklaustas: „Kodėl atlaidai?“, – menininkas bedė pirštu erdvėn (lyg teptuku per tapomą drobę) ir atsakė: „Nes būna nuodėmė ir atleidimas...“. Dar pridūrė, kad apibrėžimas koduoja daugybę reikšmių ir prasmių, žiūrovas neturėtų tiesmukai susieti parodos su šiuo žodžiu.

Simboliška, kad didelė, beveik penkis šimtus kvadratinių metrų užimanti ekspozicija, kuriai darbai sukurti per trejetą pastarųjų metų, atsidaro besibaigiančios vasaros, prasidedančio rudens metu. Ne vienoje Lietuvos bažnyčioje tai atlaidų – švenčių, siejamų su Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimais, „sezonas“. Kaip ir tikrųjų atlaidų atveju, esminė V. Dubausko „Atlaidų“ sąlyga auditorijai – turėti bendrą intenciją, pasiryžimą žiūrėti ir nusiteikimą analizuoti.

V. Dubauskas yra ekspresyvus tapytojas, kalbantis esminėmis tapybinės raiškos kategorijomis – energingais ir nervingais, drobę ar mėgstamą paviršių – popierių apšaudančiais potėpiais, drąsiais ir drastiškais spalvų šuorais, čaižiais jų deriniais. Menininkui būdingas mąstymas serijomis (pjaunančiomis regos bei suvokimo lauką kulkosvaidiškais šuorais), darbas su viena kitą papildančiomis kompozicijomis, kuriose tartum koks Ahasveras klajoja pažįstamus kontūrus įgaunantys siluetai, vizuali abeliariškai nominalistinės universalijos išraiška.

Įdomu pastebėti, kad vasarą menininkas pradėjo pirmąja savo personaline paroda Kaune (kurio St. Žuko taikomosios dailės technikume mokėsi dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje), tuo tarpu „Atlaidai“ natūralus žingsnis tolyn ir gilyn.

/ Dailėtyrininkas dr. V. Poškus

[ į viršų ]


Monika Žaltė | Geros kloties

Likimą galima pakloti – gerai ar blogai, nežinia. Kelią į ateitį paruošia ir paslepia audinys, kuris Monikai Žaltauskaitei-Grašienei yra kūrybos medžiaga. Tekstilės faktūros, storis, minkštumas ir klostės suvilioja paviršiais, užaštrina pojūčius. Tiesa lieka kažkur ten, nematoma, neprieinama, tik įsivaizduojama.

Šiai menininkei smagu suformuoti klostę kaip pauzę vaizduotei. Jos drapanos ir draperijos yra ne tik užuominos į socialinį audinio statusą, į žinomas meno, religijos, literatūros ir mitų figūras. Jos skleidžia patirtis, kurias prieš keletą amžių apmąstė filosofas Gottfriedas Leibnitzas, vėliau – Michelis Foucault ir Gilles՚is Deleuze՚as – pasitelkdami klostės metaforą. Anot jų, klostės sandara padeda išryškinti racionalaus mąstymo ribotumą. Ji supainioja vidaus ir išorės skirtis. Mūsų kūnai (ir drapanos) saugo ne tik vidujybę, bet ir vidun įlankstytą išorę – augalus, gyvūnus, mineralus, stichijas, kultūrą, technologijas, mokslo išradimus, istoriją, pačią kalbą, vieni kitus, tarpusavio ryšius ir bendravimą. Susiklostę mes tampame naujoviškais subjektais, kitokia gyvybe, gal ne visai grynais žmonėmis. Ar kada nors buvome gryni? Nesvarbu, kai supranti, kad vidun suėmęs tokią įvairovę ir laiko daugybę, esi beribis. Klostė filosofams išreiškia „neribotą baigtinumą“ – subjekto ir bet ko, ką galima apmąstyti, atminties ir ateities lūkesčių, netikrumo tarp būties ir nebūties.

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės išausti pastatų dangalai, primenantys monumentalias Christo ir Jeanne-Claude instaliacijas, šventųjų drapanos, beveik aklinai užklostytas pandeminės vienatvės kambarys kuria nežinios pauzę. Uždelsta reakcija, pasak Henri Bergsono, būtina kūrybai ir mąstymui. Bet šiais laikais tai tapo deficitu – ekranas akimirksniu išspjauna visus atsakymus, net į dar neužduotus klausimus. O čia teks paklaidžioti tarp gyvenimo sceną dengiančios užuolaidos klosčių, svaigintis jose įsigėrusiais vaikystės kvapais. Tuomet išmoktos istorijos apie Penelopės ištikimybę, Marijos nekaltybę nebebus tokios aiškios. Nes menininkė paslepia tapatybę, lieka tik tų moterų dėvėtų drabužių užuominos. Jie kalba ne žodžiais, bet šviesos ir šešėlių bangavimu, nepermatomomis gelmėmis ir nuojauta, kad pridengtas ikonos kūnas – toks pats kaip visų, tik mitais, tikėjimais, ritualais nuo kasdieniškų geidulių atskirtas.

Vis dėlto klostė atskirdama sujungia, nes tekstile, kaip ir tekstu, galima uždengti viską. Išsiuvinėdama Žemės upes-kaip-kraujagysles menininkė liudija visų pasaulio esinių susietumą. Šioje protu neišnarpliojamoje raizgalynėje nėra vietos žmogaus išskirtinumo mitui. Tai „Ariadnės siūlas“, galbūt padėsiantis rasti „išeitį iš sunkios padėties“, kurioje atsidūrėme godžiai naudodami Žemės resursus, negalvodami apie kitų – būsimų kartų, nežmogiškųjų subjektų, pačios planetos – ateitį.

Menas nieko neišspręs, bet palinkėdama „Geros kloties“ Monika Žaltauskaitė-Grašienė ragina įsivaizduoti, kokias išorės jėgas pasiklojame. Ir kartu pripažįsta, kad tos begalybės neįmanoma suvaldyti. Iš rankų sprūstantis likimo siūlas veda iš labirinto. Bet kur išeisime, jei nėra nei vidaus, nei išorės?

/ Agnė Narušytė

[ į viršų ]